„Šventas Pranciškus [Asyžietis] ... visas gamtos jėgas vadino mylimais broliais ir seserimis“.

Gamta – visų mūsų namai. Kaip tai nuvalkiotai, kaip labai dažai apsimetinėjant tai pasakoma – tačiau, galų gale, tai tiesa. Palaiminti tie, kurie gyvena su gamta santarvėje. Prakeikti tie, kurie drasko ją keturračių ratais, nuodija galingų automobilių dvoku, apsitveria tvoromis, kad neleistų įžengti kitiems, ne tokiems savanaudžiams, ne tokiems išverstaskūriams, naiviems ir naiviai tebetikintiems, kad gamta visų namai. Taigi, „žmogus nuo gamtos skiriasi daugiausia tais, jį supančiais, slidžiais melo drebučiais“.

Pirmykštį žmogų iš jo vietos išvarydavo užėjusi stipresnė ir įžūlėsnė gentis. Taip viskas ir dabar – ir tuo mes nė kiek nepakilome virš pirmykščių žmonių lygio – viską, tada ir dabar, tebesprendžia „stipresniojo teisė“. Vėl ir vėl „barbarai prie vartų“ (žr.>>>>>).

O kaip gerai būtų, jei žmonės įstengtų „neužmiršti, kad mes ne dievai ir ne pačių sukurti, bet žemės dalis ir kosminės visatos vaikai“.