Kaip vertinti knygas apie sveikatą?
Pas Čirulį kažkas užnešė Juozo Dašausko knygšę „Sveikata mus saugo“. Jis sėkmingai ją naudojo krosnies pakuroms, tačiau pusė jos dar buvo likę – ir joje aptikau paraštėje užrašytas Čirulio mintis – man atrodo, kad tai jo populiariausia užrašų vieta... Gerai, kad ne visa knyga buvo suėjusi pakurai... (pastaba: antraščių pavadinimus sugalvojo redaktorius).Nurašyta: 2018.05.12:
Knygos apie mediciną įdomios dar ir todėl, kad gydytojo laikas bendravimui su pacientu ribotas, o knyga jo suteikti kiek tik nori. Tačiau skaityti knygas apie mediciną reikia atsargiai, o jei autorius stengiasi jus kažkuo įtikinti – reikia būti dvigubai atsargesniu. Vienas iš „įtikinėjančios knygos“ požymių – konkrečių atvejų aprašinėjimas, nesuteikiančių jums nė kiek naudingos informacijos, tačiau sukeliančių užuojautą. Juk, nebūdamas gydytoju, neįstengsite nustatyti – net jei niežti tą pačią vietą, kaip ir personažui – ar niežti dėl tos priežasties ar dėl kitos. O štai užuojautą ir svarbiausia – pasitikėjimą autoriu – jie sukelia.
O vis tik, kas geriau, profesionalas ar diletantas? Sakysite, kad, aišku, profas. Bet štai profesionalas kažkuo užsiima pats, - ir jei jis apie kažką rašo, tai vis tiek kažkiek susiję su jo veiklos sritimi, ir todėl jis gali būti neobjektyvus. Jei jis tik tiesiog apie kažką pasakoja, tai gali pasireikšti tik kažkokiu detalesniu pasakojimu apie tai, kas jam artima. Tai ne taip ir baisu – autorius tiesiog negali papasakoti apie viską. Viskas sudėtingiau, kai autorius lyginti teorijas pagal patikimumą (o jei inžinierinius sprendimus – pagal efektyvumą). Tačiau žinojimas to, koks skrydžio būdas į Marsą efektyvesnis – ir teisingas, ir neteisingas – neveikia mūsų veiksmų. O štai kai kalbama apie mediciną, privalu būti atsargesniu. Juk profas gali būti ne visai tikslus, ir ne pilnai objektyvus. O vaistai ir valgis – tai ne skrydis į Marsą su visais jo „curiosity“; tai – tavo viduje.
