Gamtos ir visuomenės dilgėlės

Apsilankymas 2014.06.11, prieš pietus, apie 11 val.
- Tai čia ir gyvenat?
- Kap ir...
- Gražu čia.
- Nu tep. Tik dzilgėlės va sudzygį. Iškapoc nėr kadu.


Radau tokią susišaukiančią S. Čirulio „disputaciją“:
1998.09.24. Piktžolių žmonės
Tarp žmonių taip pat suvešėja piktžolės, įsišaknija, sumedėja ir skaudžiai braižo visus, kuriuos paliečia. Jų taip lengvai neišravėsi, neišrausi - reikia iškapoti šaknis, išdeginti plynai, apipilti viešumos rūgštimi. Kaip šikšnosparniai slepiasi nuo šviesos, taip žmonių piktžolės vengia viešumos. Tačiau kai jos iškeroja, sumedėja, kai jų spygiai išdžiūsta ir tampa ypač aštrūs, jiems jau nebaisi kitų nuomonė, nusispjauti, ką mano aplinkiniai, - jie užgožia ir cyptelti neleidžia kitiems. Lygiai kaip gamtiškos piktžolės užgožia daržoves ar naudingus žolynus.
Štai anksčiau pamiškėje žydėjo ir kvapnius vaisius barstė kmynai, o dabar ten subujojo Sasnovskio barščiai. O už tvarto dabar jau suvešėjo visas dilgėlynas. Vienintelė nauda, kad jame vištukės gali nuo vanago pasislėpti. Dar sako, tai puikus pašaras kalakučiukams - susmulkini, sumaišai su rūgpieniu, paduodi - lesa net pasiklekuodami.


Kategorija: Disputacijos
There are no comments on this page.
Valid XHTML :: Valid CSS: :: Powered by WikkaWiki