„Penkiasdešimt – pavojingas amžius... “
„Penkiasdešimt – pavojingas amžius... jis apima visas baimes, kurios įveikia tą, kurį užklupo netikėtai, pereinant judrią gatvę ir jau nesuprantant, kurlink eina; arba tą, stovintį tamsiame kambaryje, apstatytame baldais, bijantį išvysti tarakonus, kurių buvimą jaučia vidine nuojauta. Penkiasdešimties žmogui yra daug ką pasakyti, tačiau niekas nenori jo klausyti. Jo baimės atrodo neįtikėtinomis – ar tai dėl jų naujumo, ar todėl, kad jis jas išsigalvojo... Jis jaučia nenusakomą nuovargį. Jis nori būti jaunas, tačiau supranta, kad jam jau lemta būti senu. Bet jis nei jaunas, nei senas, ir tai ne juokais jį baugina. Visi draugai panašūs į jį, o tai reiškia, nėra ko iš jų tikėtis pagalbos. Blogai pragyventi tiek metų ir, nuėjus ilgą kelią, suvokti, kad niekas nesigavo ir tave gali išgelbėti tik stebuklas, kurio nėra prasmės tikėtis. Žvelgti į ateitį ir skaičiuoti, kiek dar liko tuščių metų, - reiškia paklusti kokiai nors kriminalinei pagundai ar pradėti melstis Aukščiausiajam. Sėkmė menka, sako pažengę, tačiau jiems pritaria tik nelaimėliai, patyrę gyvenimo bjaurastis ir be pinigų. Ir tada staiga paaiškėja: laivas grimzta į dugną, ir penkiasdešimtmečio dalia – plaukte pasiekti salelę, kur jo laukia ne išsigelbėjimas, o pralaimėjimas – įvairiausiais pavidalais“.
Paul Theroux. Šventasis Džekas, 1973 (kai autoriui buvo vos per 30-mt)
Kategorija: „Pastumk krentantį“
