Wiki source for Dausuva Kalifornija


Show raw source

Šaltinis: http://www.kalifornija.com/index.php?id=202
Paimta: 2012.03.04
----

Sako, kad lietuviai neturi fantazijos. Kaip jūs reaguotumėte, jei sužinotumėte, kad nuo šiol mūsų Tėvynė yra ne Lietuvoje, bet Bahamų salose, Angoloje, Venesueloje arba... Jungtinėse Amerikos Valstijose?

Šiandien, kai Lietuva tapo NATO ir Europos Sąjungos dalimi, kai kas baiminasi, kad prarasime savo tautinę tapatybę ir „išnyksime kaip dūmas” Europos platybėse, o apie lietuvių kultūrą, charakterį ir istoriją bus pamiršta per kelis dešimtmečius.

Lietuvos istorijoje tai nėra pirmas kartas, kada kai kurie tautinės tapatybės ir vertybių puoselėtojai susirūpina Lietuvos išlikimu ir ragina gelbėti mūsų tautą nuo išnykimo. Be abejo, atsivėrus Europos ir Lietuvos tarpusavio sienoms, daug talentingų, gabių, protingų ir stiprių lietuvių išvyks ieškoti laimės Vakaruose ir, tikėtina, pasiliks ten gyventi visiems laikams.

**Atsarginis variantas ir geopolitinė strategija**

Šiandienė padėtis, šiaip ar taip, yra nepalyginti geresnė nei XX amžiaus viduryje, kai Lietuva buvo draskoma į gabalus didžiųjų valstybių, jos gyventojai bėgo ar buvo jėga vežami kuo toliau nuo savo Tėvynės.

Dar trečiojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje, o ypač po Antrojo pasaulinio karo, matydamas, kad lietuvių tauta susiduria ne tik su asimiliacijos ir rusinimo savo Tėvynėje, bet ir nutautėjimo užsienyje pavojumi – būti išžudyta, išsibėgioti po skirtingus pasaulio kampelius ir pamiršti savo kilmę, protėvius ir istoriją – amžinas Lietuvos patriotas, karštas jos savarankiškumo ir laisvės gynėjas Kazys Pakštas sugalvojo labai originalų būdą, kaip išsaugoti lietuvių tautą ir suteikti jai ramų bei saugų gyvenimą.

Jau tais laikais K. Pakštas aiškiai matė – jis buvo geografas ir geopolitikas – kad Lietuvos valstybei ir tautai, atsižvelgiant į sudėtingą geopolitinę padėtį tarp didžiųjų kaimynų (tuomet Rusijos ir Vokietijos), nebus lengva gyventi tol, kol pašonėje egzistuos ne visai draugiškos ir į teritoriją besigviešiančios šalys. K. Pakšto manymu, Lietuvos okupacija buvo neišvengiama lemtis, nulemta objektyvių geopolitinių veiksnių, todėl skubėjo kažką daryti, kol dar ne per vėlu ir lietuviai neišnyko Rusijos platybėse ar nepavirto „jankiais Amerikoje“. Pasak K. Pakšto, tauta ir valstybė su laiku atsiskirs viena nuo kitos, nes valstybė kaip teritorija erdvėje bus okupuota, o tauta išnyks veikiama asimiliacinių procesų, kurie paveiks tiek pasilikusius sovietinėje Lietuvoje, tiek pabėgusius į Vakarų šalis.

Remdamasis tokiomis pesimistinėmis prognozėmis, K. Pakštas tautinį tapatumą ir tautos pagrindą siūlė išgelbėti kuriant „Atsarginę Lietuvą“ – atskiriant valstybę nuo tautos ir perkeliant pastarąją kur nors į ramesnį pasaulio kampelį, kur negrėstų okupacija ir susvetimėjimo pavojus, kuris kyla lietuviams išvykus į anglosaksiškus ar ispaniškuosius pasaulio kraštus ir didžiąsias valstybes, nes jose veikia sava civilizacija, absorbuojanti visą atvykstančiųjų savarankiškumą. Jis tada rašė: „Lietuvių kultūrai bus suduotas didžiausias smūgis, kai 800 000 tremtinių išsibarstys bet kurioje didelėje valstybėje. Leiskime, kad visi persikeltų į JAV, kas tuomet atsitiktų? Vaikai virs jankiais ir savo sena tėvyne nesidomės. Patekusieji čion išspręs tik savo pragyvenimo klausimą, bet savo kultūrinio židinio nesukurs. Dėl to kolonizacija mažutėje erdvėje įgyja imperatyvinės reikšmės“.

Taigi vieningai tautai išlaikyti, jai sutelkti ir puoselėti K. Pakštas pasiūlė „Atsarginės Lietuvos“ viziją. Gan utopiška, tačiau jei pažvelgsime klasikinės geopolitikos analitiko akimis, visa tai galima traktuoti netgi kaip labai sumanų būdą išlikti laisva ir nepriklausoma šalimi bei persikelti į tokią geografinę padėtį, kuri nebūtų susidūrimo tarp nuolatos kovojančių sausumos ir jūros valstybių linijoje.

Žvelgiant iš klasikinės geopolitikos pozicijų, galima tvirtinti, kad K. Pakštas norėjo, jog Lietuva priklausytų Atlantinei jūrinių valstybių erdvei ir būtų atplėšta nuo „pasaulio salos“ – Rusijos kontroliuojamos Eurazijos.

Būtent K. Pakštas 1934 m. ragino perkelti Lietuvos sostinę iš Vilniaus į Klaipėdą – „sostinė turi būti ten, kur nukreipti tautos gyvastingiausieji reikalai, kur tauta turi parodyti kuo daugiausia atsparumo. Prie jūros priėjusi tauta stengiasi arčiau turėti ir jos sostinę, nes jūra atskleidžia didžiausias perspektyvas į visą pasaulį“.

**Dausose virš Dausuvos**

Naujajai Tėvynei buvo sugalvotas ir pavadinimas – Dausuva. Jos sukūrimo idėja, nors ir pripažino, kad rėmėsi daugiausiai fantazija, K. Pakštas tikėjo labai tvirtai. Ja užkrėsti sugebėjo ne vieną išeivijos lietuvį. Okeanografas A. Mažeika netgi papunkčiui išdėstė pagrindinius „Atsarginės Lietuvos” sukūrimo principus ir tikslus:

- lietuviškas jaunimas nutausta sparčiai ir maždaug per 40-50 metų lietuviškai kalbančių organizuotų lietuvių JAV nebebus;
- sutelkus bent 10 000 lietuvių atskirame, mažesniame krašte mūsų kalbinė bei kultūrinė tradicija tęstųsi;
- būtų galima kurti įvairias bendroves, kuriose galėtų reikštis lietuviškas kapitalas;
- būtų efektyvus politinis veiksnys Lietuvos laisvinimo pagalbai;
- būtų antrasis mūsų kultūros židinys, įdomus savo skirtingumu nuo tautos kamieno kultūros.

Pagrindinis uždavinys, kurį reikėjo išspręsti profesoriui ir jo bendražygiams, buvo teritorijos, į kurią galėtų nekliudomi persikelti Lietuvos gyventojai ir kur nekiltų pernelyg daug sunkumų tvarkant teisinius, religinius ir kitus su persikėlimu susijusius reikalus, suradimas.

Atsisakęs didžiųjų valstybių kaip galimos alternatyvos (nors svarstė JAV ir Kanados variantus), K. Pakštas daugiausiai dėmesio skyrė labiau į pietus esančioms Vakarų hemisferos šalims. Jis numatė du žemynus, kur dar buvo daug neapgyvendintų žemės plotų – Pietų Ameriką ir Afriką.

Kaip sakė jis pats, „1924 m. mano dėmesį patraukė Kvebeko provincija. 1927 m. buvau susidomėjęs San Paulo estadu Brazilijoje. 1930 m. susidomėjau Angolos plokščiakalniais. 1939-1947 m. kibau dar į daugelį kitų kraštų; bet beveik visur atsidaužiau į politinius sunkumus“.

Sunkumų tikrai buvo. Gal ne su pačios teritorijos, kurią būtų galima kolonizuoti, paieška, kiek su minėtais „politiniais sunkumais”. K. Pakštas norėjo perkelti Lietuvą „ant kalbinės ir kultūrinės autonomijos pagrindo“, todėl reikėjo rasti valstybę, kurios įstatymais būtų numatyta galimybė tai padaryti. Būtent dėl šios priežasties buvo atmestos didžiosios valstybės ir ieškota mažesnių, gal net nelabai gilias pilietinės visuomenės ir valstybingumo tradicijas turinčių kraštų.

**Nuo Kvebeko iki Bahamų**

Tai kurgi galėjo atsidurti Lietuva? Kaip jau minėta, svarstyti Kanados, Brazilijos, Angolos variantai.

Pastarasis variantas K. Pakštui atrodė netgi labai patrauklus, jis daug domėjosi Angolos klimatu, kraštovaizdžio ypatybėmis, gyventojų tautine sudėtimi ir ūkininkavimo sąlygomis. Bandymų buvo Venesueloje, bet atsisakyta dėl „nepastovios valdžios ir politinės struktūros toje respublikoje”. Galiausiai po trejų metų nuodugnių studijų buvo apsistota ties tuometiniu Britų Hondūru, kuris šiandien vadinamas Belizu.

Britų Hondūras K. Pakštui labai patiko. Buvo suorganizuoti susitikimai su jo vietinės valdžios atstovais, aptarti žemės nuomos ir pirkimo klausimai, domėtasi Britų Hondūro konstitucinėmis vingrybėmis. Po šių susitikimų K. Pakštas džiaugėsi, kad „pasitvirtino jo ilgametė brangiausia svajonė rasti galimybių sukurti mažą autonominį lietuvybės židinį toli nuo karo laukų ir grubijoniškų valstybių“.

Vėliau kartu su kitais entuziastais buvo surengtos net kelios ekspedicijos šios šalelės kolonizacijos galimybėms ištirti. Atrodė, kad viskas einasi kaip sviestu patepta ir lietuviai greitai galės apsigyventi Lotynų Amerikos džiunglėse ir Meksikos įlankos pakrantėse.

Nors pats K. Pakštas labai džiaugėsi pagaliau gavęs galimybę pasiekti savo gyvenimo tikslą ir gyrėsi, kad net buvęs Lietuvos prezidentas K. Grinius prašė jo surasti žemę, „kurioje tilptų 60 000 lietuvių kompaktinėje masėje be nutautimo pagundos“, kiti Lietuvos intelektualai emigracijoje nelabai patikliai žiūrėjo į idėją apie lietuvių tautos iškeldinimą už jūrų. Kai kas kaltino K. Pakštą „tokia iniciatyva ugdant pesimizmo dvasią visuomenėje“ ir vaizdavo jį kaip „britų agentą, už pinigus verbuojantį lietuvius į Hondūrą“. Radikaliausi Dausuvos priešininkai netgi tvirtino, kad „kvailesnės minties kaip „Atsarginė Lietuva“ ir klaikesnės vietos kaip Britų Hondūras nei pats velnias lietuviams neįmanytų pasiūlyti“.

Dėl tokio požiūrio ir dėl Britų Hondūre pradėjusio reikštis nepriklausomybės judėjimo, kuris, pasak A. Mažeikos, „mums buvo nepalankus, nes daugumą gyventojų sudarė negrai“, šios šalies kolonizacija nebuvo įgyvendinta ir pereita prie kitų šalių, tarp kurių bene įdomiausia buvo Bahamų salos, perspektyvų tikrinimo.

Tačiau euforija jau buvo praėjusi ir Dausuvos priešininkai galiausiai nugalėjo. Prie jų „pergalės“, be abejo, prisidėjo ir Dausuvos sukūrimo iniciatoriaus bei pagrindinio puoselėtojo K. Pakšto prastėjanti sveikata ir galiausiai mirtis 1960 m. Taigi Dausuva mirė dar neužgimusi kartu su savo tėvu.

//Parengta remiantis **Lauryno Jonavičiaus** straipsniu, išspausdintu „**Atgimime**“ 2003 m. kovo 7 d., Nr. 9 (740).//

//Daugiau informacijos apie projektą – „Geopolio“ interneto svetainėje//

Kategorija: [[Dausuva kitur|Dausuva išoriniuose šaltiniuose]]
Valid XHTML :: Valid CSS: :: Powered by WikkaWiki