Paimta: 2012.03.04
Lietuvos užjūrio kolonijos
Lietuvos užjūrio kolonijos – lietuvių arba Lietuvos valstybės teritorijoje gyvenusių karvedžių XVII a. užkariautos kitų šalių teritorijos.
Kuršo kolonijos XVII amžiuje
XVII a. kolonijas Gambijoje ir Tobage įkūrė Kuržemės ir Žiemgalos valdovas vokietis Jokūbas Ketleris. XVII a. Kuržemė ir Žiemgala (dabartinė Latvijos teritorija) buvo įkūrusi savo kunigaikštystę. Ji vasaliniais santykiais priklausė Lietuvos ir Lenkijos respublikai (ATR). Tačiau vasalinė priklausomybė buvo tik simbolinė. Kunigaikštystė turėjo savo valdovą, įstatymus, sargybą ir ekonomiką.
1641 m. Kuržemės ir Žiemgalos kunigaikštystės valdovu tapo vokietis Jokūbas Ketleris. Nors vasaliniai santykiai tarp šios kunigaikštystės ir ATR buvo simboliniai, visgi ATR Seimas turėjo duoti sutikimą, kad kunigaikščiu būtų paskelbtas 31 metų amžiaus didikas. Jokūbas Ketleris išsiskyrė iš kitų kunigaikščių tuo, kad per jo valdymo laikotarpį kunigaikštystė pasiekė klestėjimo laikus.
Be to, Jokūbo Ketlerio vardas įrašytas istorijoje už jo pavykusias pastangas įkurti kolonijas užjūrio šalyse. 1651 m. kunigaikštis nusiuntė laivyną į Gambijoje esančią salą, kad pastatytų Jakobo fortą. Fortas buvo pastatytas Džeimso saloje, kuri nutolusi nuo Gambijos upės žiočių 30 km atstumu. Tačiau Jakobo fortu Ketlerio kolonialistinė politika nesibaigė.
1654 m. kunigaikštis sugebėjo įkurti dar vieną koloniją. Jis užkariavo Tobagą tik su vienu dviejų aukštų laivu, kuriame buvo 45 patrankos, 25 pareigūnai, 124 Žiemgalos kariai ir dar 80 kolonistų šeimos narių. Kolonija buvo pavadinta „Naująja Kuržeme“. Kolonijos naudotos kaip prekybos bazės, kuriose apsistodavo kunigaikštystės prekybiniai laivai.
1658 m. Jokūbas Ketleris pateko į švedų nelaisvę. Pasinaudojus valdovo bejėgiškumu kolonijos buvo užpultos ir Ketlerio laivynai sunaikinti. Po karo kunigaikštis dar buvo atsatęs laivynus, tačiau netrukus kolonijas pavergė Jungtinės Nyderlandų provincijos ir Anglija .
XX amžius
XX a. pradžioje Lietuvos geografų draugijos prezidentas Kazys Pakštas nusprendė įkurti lietuvių koloniją Madagaskare.
Tarpukariu mokslų daktaras K. Pakštas, jausdamas nepalankią kaimynų politiką Lietuvos atžvilgiu, nusprendė, kad lietuviams reikia ieškoti saugesnės teritorijos ir joje apsigyventi. Jis pasiūlė surasti vietą, kuri būtų pusiau nepriklausoma nuo Lietuvos, ir taptų rojumi lietuviams, jei Lietuvą okupuotų priešai. Iš pradžių geografas išsirinko Kubą, kaip galimą teritoriją lietuvių kolonijai. Vėliau savo idėją norėjo įgyvendinti San Paule Brazilijoje, Angoloje ir Madagaskare. Pastangos įkurti koloniją Venesueloje žlugo dėl politinės situacijos šalyje.
Galiausiai buvo nuspręsta Lietuvius kelti į Britų Hondūru teritoriją Centrinėje Amerikoje. Buvo pradėtos dėrybos dėl žemės įsigijimo, tačiau šalyje prasidėjo neramumai dėl išsilaisvinimo iš britų priespaudos ir derybos nutrūko.
Paskutinė vieta, kurioje tarpukariu buvo planuota įkurti Lietuvos koloniją – Bahamai. Tačiau bėgant laikui, K. Pakšto idėja sulaukė vis mažiau palaikymo ir idėjos įgyvendinimas nepriartėjo prie tikrovės.
K. Pakštas utopinei kolonijai buvo sugalvojęs ir pavadinimą – Dausuva. Taip pat ši vieta buvo vadinama Atsarginės Lietuvos ar Žaliosios Atžalos kolonija.
Istorijos ekranizavimas
Nors ši mąstytojo K. Pakšto utopija nebuvo įgyvendinta, Lietuvos teatro režisieriai nusprendė ją įkurdinti spektaklyje. 2004 m. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio režisuoto spektaklio „Madagaskaras“ premjera. Vaidinimas pastatytas pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, kurioje pasakojama apie K. Pakšto utopinę idėją apie Lietuvos koloniją Afrikos saloje.
Kategorija: Dausuva išoriniuose šaltiniuose
