Wiki source for Dausuva XXIa


Show raw source

Šaltinis: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20040721/2-1.html
Paimta: 2012.03.04
----

=====Kazio Pakšto idėjos šių dienų Lietuvai=====
Dr. Gražina KAČERAUSKIENĖ

**EK. Pakšto knyga Lietuvos visuomenei**

K.Pakštas (1893-1960), profesorius, mokslų daktaras, Lietuvos geografų draugijos prezidentas (1933-1940), daugelio mokslinių ir publicistinių knygų, straipsnių, projektų autorius, turėjo Latvijos ir Švedijos apdovanojimų. Sovietmeču visuomenei buvo beveik nežinomas. Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje atsainiai apibūdinamas kaip klerikalinis visuomenės veikėjas, nedarbo Lietuvoje klausimą siūlęs spręsti organizuojant planingą ir koncentruotą emigraciją, ypač į Angolą ir Hondūrą. Kokios iš tikrųjų buvo jo idėjos, darbai ir kokia jų reikšmė Lietuvai? Į šiuos klausimus atsako pavasarį Vilniuje, A.Mickevičiaus, ir Kaune, V.Kudirkos bibliotekose, visuomenei pristatytoji nemažos (391 psl.) apimties knyga K.Pakštas. Kultūra. Civilizacija. Geopolitika. Leidinio sudarytojas ir pratarmės autorius - Baltoskandijos akademijos direktorius dr. Silvestras Gaižiūnas. Jam talkino Arūnas Bliūdžius, Linas Manionis ir Algimantas Vaitonis. Išleido leidykla Pasviręs pasaulis. Apsilankius turininguose ir įdomiuose pristatymo renginiuose ir įdėmiai perskaičius kukliai, bet gražiai išleistą knygą, atitinkančią solidžiam mokslo veikalui keliamus reikalavimus, atsiskleidžia didelio XX amžiaus lietuvių mokslininko, mąstytojo, idėjų generatoriaus, veiklaus, toli numatančio politiko ir visuomenės veikėjo, didelio patrioto paveikslas. Apie K.Pakšto idėjas ir nuveiktus darbus pravartu gerai žinoti jau vien dėl to, jog jis nagrinėjo visada aktualius Lietuvos nepriklausomybės praradimo ir išsaugojimo klausimus.

**Ištakos ir asmenybės bruožai**

K. Pakštas gimė Alinaukos vienkiemyje netoli Užpalių, ūkininkų šeimoje. Užpaliuose mokėsi slaptoje lietuviškoje mokykloje, vienerius metus - Kauno dvasinėje seminarijoje. 1914 metais išvyko į JAV. 1918-aisiais Fordheimo universitete baigė socialinius mokslus ir išvyko dirbti į Šveicarijoje veikusį Lietuvos informacijos centrą. 1923-iaisiais baigė Fraiburgo universitetą Vokietijoje, apgynė daktaro disertaciją apie Lietuvos klimatą. 1928-1931 metais dėstė geografiją Lietuvos ir Latvijos universitetuose. 1925 metais tapo docentu, 1929-aisiais – profesoriumi. 1939-aisiais, Kalifornijos universiteto pakviestas, atvyko į JAV ir iki 1941-ųjų dėstė Vidurio Europos politinę geografiją. Vėliau profesoriavo Pensilvanijos, Minesotos, Merilendo ir Ohajo universitetuose.

K.Pakštas – daugiašakė asmenybė, Dievo apdovanota giliu protu, lakia fantazija, veržlia energija ir kilnia dvasia. Jis visada buvo savitas, kitų nemėgdžiojantis nei žodžiu, nei stiliumi, nei išvaizda. Ryškiausias bruožas – dinamiškumas. K.Pakštas visada atsirasdavo ten, kur reikėjo veikti. Ir kitiems nedavė ramybės, neleisdavo būti sočiame snaudulyje, kovojo su inercija ir pasyvumu. Idealizmas – kitas esminis K.Pakšto bruožas. Jo idealas – nepriklausoma, kultūringa, krikščioniška, demokratiška Lietuva, kurioje visiems būtų gera gyventi. K.Pakšto patriotizmas buvo nuoširdus, be jokių išskaičiavimų. Rūpinosi tautos gerove, darniu tarpusavio sugyvenimu, buvo priešingas šovinistiniam nacionalizmui, labai išgyveno dėl lietuvių tautos genocido ir dechristianizacijos. K.Pakštas pasižymėjo tolerancija kitų pažiūroms, jautė pagarbą žmogui, neapkentė fanatizmo. Nesiekė garbės ir nekrovė turtų. Dėl to visada buvo tuščia kišene sau, bet pilna širdimi kitiems. Nors buvo katalikiškų pažiūrų, bet jį gerbė ir kitokių pažiūrų žmonės. Turėjo humoro, optimizmo, kuriais dažnai pridengdavo sunkias savo gyvenimo valandas.

**Idėjos ir darbai**

**//Lietuvos nepriklausomybė //**buvo K.Pakšto idėjų ir darbų įkvėpimas ir pamatas. Jis numatė gresiančią okupaciją, ragino valdančiuosius jai iš anksto pasirengti, siunčiant užsienin žmones, kurie, prasidėjus okupacijai, pradėtų veikti laisvajame pasaulyje. Rašė, jog lietuviai dar menkai pasirengę gyventi nepriklausomai, neturi politinių tradicijų, yra susiskaldę, nors dažnai stebina pasaulį savo gabumais. Jo žodžiai: „Nėra Europoje antros tautos, kuri būtų taip išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkely. Lietuvą reikėtų vadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai. Būtų neatsargu manyti, kad amžinai išlaikysime savo nepriklausomybę… Galbūt mūsų nepriklausomybė yra tik meteoras istorijos šimtmečiuose, todėl labai svarbu nepriklausomybės momentus tikslingai sunaudoti tautai stiprinti“. Šios mintys išlieka aktualios ir šių dienų Lietuvai.

**//Kultūra ir mokslas – būtina nepriklausomybės išsaugojimo sąlyga.//** „Gyvendami nenormaliai pavojingoje vietoje, mes neturime moralinės teisės pasitenkinti tik normaliais dabais ir normalia pažanga. Negalėdami plėstis horizontaliai, mes turime kilti vertikaliai, jei nenorime būti užgniaužti mūsų didžiųjų kaimynų“, – rašė K.Pakštas. Jis teigė, jog Lietuva gali išlikti nepriklausoma tik pasiekusi aukštą kultūros ir civilizacijos lygį: „Kuo mažesnė tauta, tuo labiau ji turi būti išmokslinta. Kitaip jai gresia lėta mirtis, ištirpimas. Galingas protas, susijungęs su aukšta religine dora, nežino pralaimėjimų“. Horizontalinis lietuvių vystymasis jam atrodė abejotinos vertės: „Ne toj jūroj Vytautas žirgą plukdė!“. K.Pakštas pastebi, kad geriausiai mokslo prasmę suprato žydai: jie užtvindė daugybę universitetų savo studentais ir profesoriais, nes suprato, kad mokslas – turtas. Todėl jis įrodinėjo, jog būtina didinti tuometinio Kauno universiteto biudžetą, plėsti tyrinėjimus. Kartu su prof. M.Biržiška siūlė steigti Lietuvos kultūros akademiją – aukščiausią mokslo ir kultūros įstaigą su humanitarinių ir tiksliųjų mokslų skyriais. Jis palaikė Lietuvos vyskupų ir katalikų inteligentų iniciatyvą steigti Katalikų universitetą. Tai turėjo būti nedidelis, naujovėms imlus universitetas, kurį projektavo steigti Kauno „Saulės“ gimnazijos rūmuose. Universitetas keltų tautos dvasingumą ir moralinį atsparumą. „Lietuviškumas žada būti jo specialybė“, – rašė K.Pakštas. Tačiau Seimo sprendimu buvo įkurtas kompromisinio tipo Kauno universitetas, katalikams atiduodant Teologijos ir humanitarinių mokslų fakultetą.

1939 metais K.Pakštas kreipėsi į JAV lietuvių jaunuolius: „Lietuvių tauta negali didžiuotis savo dideliu narių skaičiumi, plačiomis teritorijomis, dideliais turtais. Mes galime būti galingiausia tauta savo kultūriniu ir dvasiniu turtu, didžiomis asmenybėmis. Juk senovės graikai buvo tik 250 tūkst. tautelė, bet jie filosofijos, mokslo, literatūros, meno srity paliko tokių laimėjimų, kurių pasaulis per amžius neužmirš. Kievienas jaunuolis privalo veržtis pirmyn prie mokslo, prie savęs lavinimo“. Tai būtų didis priesakas ir šių dienų Lietuvos jaunimui.

**//Tautos dinamizmas. //**K.Pakštas teigė, jog aukštą civilizacijos lygį lietuvių tauta galėtų pasiekti tik turėdama tvirtą, bet dinamišką charakterį. Nacionaliniu dinamizmu jis vadino sustiprintą, suaktyvintą, išryškintą ir kuriantį patriotizmą. Išdėstė tokio dinamizmo principus. Valstybės meilė turi būti nukreipta į tautos mases, „nes kuo skurdžiau gyvens Lietuvos ūkininkas ir darbininkas, tuo silpnesnis bus jų patriotizmas, tuo silpnesnė bus lietuvio tėvynė“. Dinamizmas yra demokratinis sąjūdis, jis remiasi visos tautos kūrybiniu nusistatymu. Bet ši demokratija yra priešinga visuomenės palaidumui, remia visas organizacijas ir religines konfesijas kovoje prieš kyšininkavimą, girtuoklystę, palaidą šeimų gyvenimą. Demokratija visuomenės ir individo laisves jungia su griežta tvarka ir teisėtumu, atmeta anarchizmo apraiškas. K.Pakštas šaukte šaukė tautą imtis veiklumo ir iniciatyvos, smerkė piliečių nusižeminimą valdžiai. Jis labai vertino veiklius žmones, turinčius valstybės viziją ir toli siekiančius sumanymus. Todėl, jo nuomone, visuomenėje turi būti skatinama privati iniciatyva plėtojant laisvą spaudą, steigiant mokyklas, gamybos, verslo įmones. Taip piliečiai bus pratinami savarankiškai galvoti ir gyventi. Pasisakė už proporcingą piliečių pasinaudojimą į valstybės iždą savo sumokėtais mokesčiais, už „socialinį jaukumą ir dvasinį komfortą“.

K.Pakštas buvo karštas jūrininkystės propaguotojas. Jūrą jis laikė dinamikos versme, kuri suteikia žmogui drąsos, ryžtingumo, apsukrumo. Jis skatino tautą „atsisukti veidu į jūrą“, Klaipėdą net paversti laikinąja sostine, čia steigti jūrų navigacijos ir žvejybos mokyklas, kurti savąjį laivyną, kuris trispalvę paskleistų po platųjį pasaulį.

**//Žmonių dorovė, dvasinė ir fizinė sveikata – didelis K.Pakšto rūpestis. //**Su apgailestavimu jis teigė, kad Lietuvoje didžiausia pramonės šaka esanti vagystė, nereikalaujanti patentų, laisva nuo mokesčių. Lytinis ištvirkimas smarkiai graužia jaunimą, kuris mažai tegalvoja, neturi kilnesnių idealų, nutolęs nuo religijos. Toks jaunimas gresia tautai didelėmis nelaimėmis. Su dinamišku ir kūrybingu Europos gyvenimu ypač nesiderina nuodėminga dvasinė tinginystė, dažniausiai išreiškiama žodžiais: „rytoj pažiūrėsim“. K.Pakštas tai vadino tautos rykšte, pavėlavimu visavertiškai gyventi. Ypač smerkė lietuvių pomėgį lėbauti. Tačiau savo tautos jis nelaikė išsigimusia. Pripažino, jog jos silpnybės priklauso nuo žmonių dorovės ir kultūros stokos, o tai, nors ir sunkiai, bet pataisomas dalykas.

K.Pakštas labai jautriai reagavo į lietuvių nutautėjimą, todėl skatino ugdyti savo tautinės vertės pajautimą, tautinį atsparumą. Jis ragino kuo daugiau mūsų negausios tautos narių įsitraukti į kovą už valstybės likimą. Įdomios, nors ir diskutuotinos, K.Pakšto mintys apie įvairių visuomenės sluoksnių santaiką ir kultūrinę autonomiją. Jis kritikavo lietuvių tarpusavio rietenas ir smulkų susiskaidymą į atskiras fanatiškas grupes. Pasaulėžiūrų skirtumus net siūlė reguliuoti įstatymais. Visos tautinės grupės privalo vieningai dirbti tėvynės labui.

**//Baltoskandijos įdėja.//** K.Pakštas norėjo, kad Lietuva suartėtų su Skandinavijos kraštais. Visos šios tautos sudaro labai natūralų geografinį ir kultūrinį ratą. Apie tai jis skaitė pranešimus daugelyje universitetų. 1942 metais Lietuvių kultūros institutas JAV, kurio direktoriumi jis buvo, išleido knygelę Baltoskandijos konfederacija. Šias įdėjas šiandien plėtoja Lietuvoje veikianti Baltoskandijos akademija. Vidurio Europos konfederacija – kitas svarbus K.Pakšto kultūrinės ir politinės veikos baras, glaudžiai susijęs su Baltoskandijos idėja. Jis jau tada laikė tikslingu Baltijos šalių įsijungimą į Vidurio Europos bloką. Svarbiausias argumentas – šalių saugumas. K.Pakštas buvo įsitikinęs, jog tarptautinėje politikoje konfedaracijoms priklauso ateitis. Lietuvai jis siūlė tris konfederacijų variantus: Baltoskandiją, Vidurio Europos konfederaciją, Baltijos federaciją. Vidurio Europa jis laikė penkiolika kraštų, esančių tarp Rusijos, Vokietijos ir Italijos. Tai teritorija nuo Estijos iki Graikijos, didelių katastrofų ir aukštos kultūros erdvė. Čia žmonėms dar nenusibodo kultūra, neįkyrėjo laisvė ir individualumas, kur dėl šių vertybių kariavo ištisos kartos. Tie kraštai, K.Pakšto nuomone, įkūnija dvasiškai jauniausią Vakarų krikščionybės dalį, kupiną vitališkumo ir kūrybinio genialumo. Tačiau šiam genialumui gresia didžiausi pavojai. Be abejonės, jis turėjo galvoje grėsmingas pasauliui Rusijos, Vokietijos ir Italijos diktatūras. Kaip matome, XXI amžiuje šios idėjos, naujausios istorijos pamokų gerokai pakoreguotos, sėkmingai įgyvendinamos ir plėtojamos Europos Sąjungos erdvėje.

**//Lietuvių emigracija ir Dausuva. //**K.Pakštas rašė, jog neorganizuotos, išblaškytos emigracijos kelias veda į mirtį. Dėl to reikalinga kolonija, kuri taptų antrąja Lietuva. Be jos mūsų kultūra visuomet bus pavojuje. 1959 metais JAV lietuvių spaudoje jis rašė apie būtinybę sukurti mažą autonominę, pusiau nepriklausomą valstybę lietuviškai išeivijai gyventi, Lietuvos okupacijos metu lietuvių kalbai ir kultūrai išgelbėti. Ją pavadino Žaliąja Atžala arba Dausuva. 1958 metais JAV ir Brazilijoje buvo įsteigti šio sąjūdžio klubai. Atsarginę Lietuvą K.Pakštas buvo numatęs kurti Britų Hondūre, kurį jis prieš tai buvo gerai išvažinėjęs. 1958 metais laikraštis Draugas išspausdino penkiolika K.Pakšto laiškų „Ekspedicija Dausosna“. Hondūro dienoraštis vainikuoja K.Pakšto geopolitines vizijas. Dausuva – tai šviesi lietuvių tautos gelbėjimo idėja, tvykstelėjusi kaip kometa anapus Atlanto ir sudužusi į kasdieninio mąstymo uolą. „Daugelis šias idėjas palaikys tik fantazija, – rašė K.Pakštas. – Bet be fantazijos, be vaizduotės, be gyvų koncepcijų nieko žymesnio pasaulyje nesukurta. Tad verta svajoti ir apie lietuvybės nemarumą net ir sunkiausiuose ir tragiškiausiuose tautos išbandymuose“. Šiandien Kaune veikia kraštiečių užpalėnų bendrija „Dausuva“, kuriai vadovauja šių eilučių autorė.

Reikia džiaugtis, kad, padedant Aukščiausiajam, lietuvių tauta, vedama jai atsidavusių sūnų ir dukrų, aktyviai dalyvaujant visuomenei, kritiškuose istorijos momentuose išlaikė labai sunkius išbandymus, nepalūžo, neišnyko ir pajėgė vėl atkurti savo valstybingumą. K.Pakštas neretai vadintas romantiku, tačiau XX – XXI amžių įvykių fone jis atrodo kaip didelis realistas ir kartu optimistas. Apie tai byloja ir jo puoselėtą Baltoskandijos idėją įkūnijusi Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo formulė 5 + 3, pagaliau Europos Sąjunga, euroatlantinė organizacija NATO, kurių visateise nare tapo Lietuva. Tačiau ateityje, net ir netolimoje, mūsų laukia dar daug lemtingų išbandymų, nuo kurių priklausys tolesnis tautos ir valstybės likimas. Todėl K.Pakšto mintys, dažnai skambančios kaip rūstus perspėjimas ateinančioms kartoms, šiandien išlieka aktualios. Nevalia nereaguoti į pastaruoju metu plintantį tautos politinį kvailinimą, geopolitinio faktoriaus sąmoningą nuvertinimą, palaido ir lengvo gyvenimo propagavimą, savos kalbos, tautinės tapatybės ir savos valstybės niekinimą.

//© 2004 "XXI amžius"//

Kategorija: [[Dausuva kitur|Dausuva išoriniuose šaltiniuose]]
Valid XHTML :: Valid CSS: :: Powered by WikkaWiki