Proto apmalšinimas nuostabos pagalba
Sielos sumaištį kelia protas; kišasi į mūsų gyvenima, analizuoja, kelia klausimus: kas būtų, kodėl nutiko, ką daryti?Tad pirmutinė užduotis – nuslopinti protą! Pasaulis nėra blogas; blogu jį padaro tik mūsų mintys, kurios jį užnuodija
Parmenidas sakė, kad būtis yra apvali kaip rutulys; ji pilna, pastovi. Jis sakė, kad būtis ir mąstymas yra tas pat. Protas ne tik kuria pastovumą, bet ir nusavina pasaulį savo reikmėms. Pasaulis yra žaismių vieta – jis kinta, byra, teka – ir toks kintantis pasaulis protui kelia nerimą. Pasaulį galima palyginti su debesimis: šie niekad nebūna tokiais pačiais, vėjas pastoviai juos formuoja iš naujo.
Jei pasaulis kinta, protas sunerimsta: kas bus, jei nepasirūpinsiu rytdiena? Bet Jėzus pasakė: laukų paukščiai nei sėja, nei pjauna – jų ateitimi pasirūpina Dievas (o V. Bartrėno eilėraštukas vaikams „Mano atradimai“ prasideda „Nei lekiojau/ Nei skridau,/ O kišenę/ Atradau“ ). Būnant pasaulyje reikia pasitikėti Dievu. Reikia atsisakyti vardų (abstrakcijų, kategorijų), nes pasaulis mus užklumpa savo nepakartojamumu. Kai kasdien praeiname pro tą patį kaštoną ir jo nematome, jis mums tiesiog medis, medžių klasės atstovas ir tiek. O kai įsižiūrime į jį, jis mus persmelkia nuostaba, grožiu ar įvykio blyksniu. Kiekvienas daiktas vertas nuostabos!
Paskaitykite - Žiūrovo nuostaba suvokiant meno kūrinį
Kategorija: „Pastumk krentantį“
