Slaptasis kazokų ginklas. Vartiklis

Istorikai bando mus įtikinti, kad kazokai yra viso labo valstiečių, pabėgusių nuo dvarininkų link Dono ir Volgos, palikuonys. Tai iš dalies tiesa, tačiau pernelyg supaprastinta.

Džanų ir Piatigorsko čerkasų^*) vardais kazokai gyveno Dono, Kubanės, Dniepro ir Dniestro žemupiuose jau 12 a. pr.m.e. sudarydami savitą slavų šaką, kalbėjusią vienu rusų kalbos dialektu. Džanai siuntė 30 laivų į pagalbą graikų apgultai Trojai, kartu su Aleksandru Makedoniečiu kovojo prieš persus. Kai milžiniška Darijaus kariauna slinko link makedoniečių falangų, neatpažintų karių penketukai prasibraudavo pro tankias persų gretas, apsukdavo žirgus, prasikapodavo kelią atgal ir išnykdavo stepėje.
Patyrę, pilni jėgų persų kariai dažnai pasimesdavo negalėdami suprasti ir ką nors padaryti. Pertraukų tarp mūšių metu persams nebuvo lengviau: charakteriečiai (kazokų žiniuonys), įvaldę įtaigą, kuo ramiausiai pagrobdavo sargybinius ir net karvedžius ir išnykdavo lygiame lauke. Džanai puikiai užsimaskuodavo tarp persų raitelių ir, kai jie rikiuodavosi atakai, nušokdavo nuo žirgų ir pasilenkę prabėgdavo po žirgų pilvais su prie nugaros pritvirtintais aštriais kardais. Po jų ant žemės griuvo eskadronai. Tad Makedonija laimėdavo ne vien „dieviškosios“ Aleksandro kilmės dėka…

Čingischano žygio į pietinę Rusiją metu du jo priešakiniai tumenai (20 tūkst. karių) Volgos ir Dono tarpupyje susidūrė su nepaprastais kariais, lengvai išvengiančiais strėlių ir net gaudančių jas prie savo krūtinės. Jie kovėsi stovėdami stačiomis ant žirgų naudodami du kardus, išvengdavo kirčių ir nebijojo mirties. Mūšiuose dažnai nutikdavo, kad mongolai netekdavo nuovokos ir imdavo kautis tarpusavyje. Iš dviejų tumenų gyvų neliko nė vieno kario.

Kelis kazokus mongolai sugebėjo pagauti gyvus ir nusivežti į Rytus. Ten jie sukūrė rytų kovos šakas, besiremiančias Zdrava gyvybine energija (kinų ci). Laikoma, kad vienas tų mokytojų vadinosi Bodhidharma, klajojantis indų išminčius, nuvykęs į Kiniją ir padėjęs pagrindus ušu kovos menui. Taip gimė kung-fu, tradicinis ir astralinis karatė, nematomų šnipų-nindzių menas.

Šiuolaikiniai kazokai susidarė kai su slavų-čerkasų šakos džanais susiliejo Novgorodo gyventojai, sprukę nuo Ivano Žiauriojo – jie save kildina iš arijų Hiperborėjos ir laiko pažengusiais dvasiniuose reikaluose, o jų jėgos pratimai (Peruno kumštis, Buza ir Skorab'as) nenusileido džanų stiliui. Juos sujungus susikūrė galingas kovos, išlikimo ir išsigydymo menas, Kazokų Spasas. Jį įvaldė charakteriečiai (kazokų žiniuonys).

Spaso pagrindas – Žodis-Užkeikimas, malda ir slaptas mokymas, o ženklas – [Grįžulo] Ratai, išlikęs Zaporožės kazokų herbe. Tačiau svarbiausia – atsisakymas ne tik šventikų bet šventeiviškumo, t.y tarpininkų. Bendraujama tiesiogiai su Aukščiausiomis galiomis per „manu“, meditaciją. Yra legenda, kad A. Suvorovą, kurio protėviai buvo iš Novgorodo, vaikystėje buvusį labai silpnos sveikatos, išgydė dokai-charakteriečiai ir netgi perdavė jam kai kurias žinias. Kaip bebūtų, didysis vadas prieš mūšį melsdavosi atvirame lauke.

Kaukazo karo didvyris generolas J. Baklanovas, į kurį, net stovintį vietoje, negalėdavo pataikyti joks čečėnų šaulys. Kalniečiai buvo tiek užkerėti „Kaklos“, kad net džiaugdavosi jam pralaimėdami.

Raudonųjų vadas Vasilijus Čapajevas, galėjęs tratant kulkosvaidžiams sušokti kazokinę, išvengdamas į jį skriejančių kulkų. Sako, kad jis turėjo keistą rytietišką kardą – tam tikru nukreipęs į saulę jame galėjo pamatyti ką tik panorėjęs, kad ir Leniną Kremliuje.

25 m. amžiaus baltųjų pulkininkas A. Vasiščevas, 1920 m. su 50 kazokų paėmęs į nelaisvė Raudonosios armijos korpusą ir nuginkluotus belaisvius paleidęs į laisvę – pilnoje žmonių Naurskos aikštėje jis nušoko nuo žirgo, nusijuosė diržą ir papurtė drabužius: kulkos iš jų su triukšmu pabiro ant grindinio.

Baronas Romanas Ungernas Štenbergas, kovojęs už rusų-altajiečių-tibetiečių valstybę, kurią valdyti turėjo Šambala ir Baltvandenė, su atamanu Semionovu ir dar vienu adjutantų nuginkluodavo raudonarmiečių ešelonus vien įsakydamas atiduoti ginklus. Tie, tarsi užhipnotizuoti, atiduodavo šautuvus ir kulkosvaidžius. Tarp vietinių buvo papiltus legenda, kad sušaudytas buvo ne pats baronas, o jo antrininkas-savanoris.

J. Dombrovskio^**) apysakoje „Senovės saugotojas“ (1964) Pilietinio karo veteranas prisimena, kaip į nelaisvę buvo paimta garsioji atamanė Marusia. Tribunolas nuteisė ją sušaudyti, bet niekas iš karių nesiryžo į mirties vietą vesti raganos reputaciją turinčią kazokę. Dalinio vadovas sukaupė drąsą ir ją nuvedė. Stepėje, jau beveik atėjus į vietą, atamanė vienu judesiu išlaisvino surištas rankas ir pabandė vadą užburti, nuginkluoti ir nužudyti. Raudonarmietis nepasidavė jos kerams ir nušovė kazokę, matė kaip ją laidojo, o po to tris paras beveik be nuovokos klajojo stepėje. Grįžus, jam padavė laišką, kuriame buvo parašyta: „Vis tik netikusiai mane šaudei. Tavo Marusia“.

Atsivertimo į žvėris ir paukščius meną, matyt, į pietus atnešė novgorodiečiai, kurie buvo įšventinti į šiauriečių Uldhednar (žmonių-vilkų) ir Berserkes (žmonių-lokių) kultus. Žinomi tokie jų pratimai, kai apsinuoginęs karys sėda į sniegą ir savyje atveria Zdravo energijos kanalą (sanskrite tai būtų Prana). Jo kūnas taip sušyla, kad sniegas tirpsta, o jis net nejaučia šalčio. Tibete tebeegzistuoja panašus pratimas, kai vienuoliai speigo metu ant nuogo kūno džiovina šlapias drobes.
Įšventinimas į žmonių-žvėrių kultą buvo iš dviejų dalių: buvo vystomas gebėjimas įvesti save į kovinio transo būseną, leidžiančią sulėtintai regėti priešo veiksmus ir lengvai išvengti smūgių, strėlių ir kirčių, o taip pat jausti „savos“ paleistos strėlės ar kulkos kryptį (tuo momentui spasui apšąla pakaušis).

Nebuvo kazokams svetima ir jūrų stichija. Jėzuitas Furnjė, 16 a. buvęs Konstantinopolyje, iš turkų išgirdo ir užrašė nepaprastas istorijas apie slavų iš šiaurės užpuolimus. Jie tarsi pakildavo iš jūros dugno ir kėlė siaubą pakrančių gyventojams ir kariams. Jam ir anksčiau pasakojo, kad, atseit, slavai jūrą perplaukia po vandeniu, tik tada jis tuo netikėjo. Yra ir daugiau užuominų, kad Zaporožės kazokai turėjo savo povandeninį laivyną. Štai prancūzų istorikas Ž.F. Monžeri (1782-1839) 1827 m. rašė: „Bent jau be jokių abejonių tokio tipo [povandeniniai] laivai Europoje buvo naudojami 13-e amžiuje. Ukrainiečiai dažnai išvengdavo turkų galerų persekiojimo didelių povandeninių laivų pagalba“.

„Kentėk, kazoke, nelaimę, - gersi vėliau medų“, - Žaporožės kazokai taip guodė draugą, patekusį į sunkią padėtį. Ir medaus, daugiausia laukinių bičių, čia buvo kiek nori. Tačiau karinių stovyklų vietose randami storasieniai puodai. Kam jie galėjo būti naudojami – juk juose nevirsi maisto, jie netinka produktų saugojimui... Ir čia iškilo versija, kad tai buvo ... koviniai aviliai. Pavasarį kazokai į medų, kuriuo maitindavo bites, įdėdavo sutrintą lydekos, kuri uodega pramušė žiemos ledą, galvą: „kad bitės būtų dantytos kaip lydeka ir piktos kaip pipiras“. Ir taip paruoštas bites, uždarę storasieniame puode, išsviesdavo į priešo gretas, kur puodai sudušdavo, o bitės užpuldavo priešo karius.

^*) Čerkasai (ital. Circassi) – 16-17 a. etnonimas, Rusijos imperijoje taikytas Šiaurės Kaukazo ir Juodosios jūros pakrantės gyventojams, iš dalies dabartinių čerkesų (adygų), ukrainiečių, kumykų protėviams, o taip pat Rytų Europos ir pietvakarių Totorijos slavakalbių krikščionims kazokams.
Rašidas ad-Dinas čerkasus mini tarp tautų, kurioms Čingis chanas pavedė valdyti Džuči ulusą (Aukso ordą); apie juos rašoma ir popiežiaus Inokentijaus IV 1245 m. bulėje. Rusų metraščiuose čerkasai pirmąkart paminimi 14 a.: kaip viena nuo 1346 m. maro nukentėjusi Aukso ordos tauta; tarp Egipto Aleksandrijos gyventojų, nukentėjusių per 1365 m. žygį; tarp Mamajaus karių, dalyvavusių Kulikovo mūšyje (1380 m.). 13-14 a. pasižymėjo masine čerkasų migracija į Padnieprę (su tuo kilo pavadinimas Čerkasija). Ir nuo 16 a. čerkasais vadino Zaporožės kazokus. 1552 m. čerkasai jau valdė Kaspijos pakrantes ir Volgos žemupį. 1561 m. įvyko Ivano Rūsčiojo vedybos su Marija Temriukovna, „Piatigorsko čerkasų gražuole“, ir 1556 m. jam čerkasai perdavė Astrachanę.

^**) Jurijus Dombrovskis (1909-1978) – žydiškos kilmės TSRS rašytojas, poetas, kritikas, beveik 18 m. praleidęs kalėjimuose ir tremtyje (prirmąkart suimtas dar 1933 m., 4-kart - 1949 m.). Dar žinomas ir kaip memuearistas, menotyrininkas ir archeologas. Geriausias kūrinys – romanas „Nereikalingų daiktų fakultetas“, kurtas 1964-75 m.; apie krikščioniškų-humaniškų vertybių likimą nežmogiškame pasaulyje bei žmones, prisiėmusius saugoti tas vertybes, stalinizmui „nereikalingus daiktus“. Jis 1978 m. atspausdintas Prancūzijoje.
Romane „Senovės sergėtojas“ (1964) pasakojama apie 1933 m. į Alma-Atos muziejų, įsikūrusį sobore, atvykusį archeologą, tiriantį senienas ir paveikslus, tačiau direktorius suplanavo nugriauti senovinį soborą ir jo vietoje pastatyti stiklinį kubą. Kolūkyje vyskata archeologiniai kasinėjimai ir archeologas nugirsta pasakojimą apie atamanę Marusią. Veiksmas vyksta įtampos ir represijų fone. Galiausiai archeologas ir jo kolegos įtraukiami į nepatikimų ir pavojingų žmonių sąrašą.

Sovietų turėta „Juodligės sala“

Sala „Vozroždenije“ („Atgimimo“), esanti Aralo jūroje palei Uzbekistano ir Kazachstano sieną, buvo pagrindinis biologinių ginklų testavimo poligonas. Čia dešimtmečius 150 mokslininkų, technikų ir kariškių išbandė ginklus, kuriuose buvo panaudojami maro, rauoų ar net juodligės sukėlėjai – neretai su mirtinais nutikimais. Paskutinio 20 a. pradžioje objektas buvo apleistas. Galiausiai Sovietų Sąjunga nutraukė juodligės programą ir išgabeno iki 200 t juodligės substrato, kuris buvo išmestas į didžiulę duobę Vozroždenijos saloje. Tačiau nei JAV, nei Uzbekistanas nedezaktyvavo jo iki 2002 m.

20 a. viduryje nedičkas Kantubeko miestelis, įsikūręs Vozroždenijos saloje Aralo jūroje, buvo viskuo panašus į visus kitus: Jamee gyveno apie 1500 žmonių, buvo mokykla, kelios parduotuvės ir net paštas. Tačiau už šio kuklaus fasado Kantubekas slėpė mirtiną paslaptį. Ten buvo ir tyrimų įstaigos, gyvūnų aptvarai, šaudyklos, kareivinės ir atviros bandymų aikštelės. Tuo metu Kantubekas turėjo ir kitą pavadinimą: Aralsk-7 Tai buvo Sovietų Sąjungos biologinių ginklų tinklo širdis. Ararskas-7

Viena ypatybių, dėl kurios Vozroždenijos sala ypač tiko šiai mirtinai užduočiai, buvo atoki jos vieta – iš esmės ji buvo visiškai neatrasta iki 19 a. vidurio. Anuomet Vozroždenijos sala tebuvo viena iš daugelio 77 km² lopinėlių Aralo jūroje (kurios pats pavadinimas tiurkų kalbomis reiškia „salų jūra“). Kadaise 4-as pagal dydį buvęs ežeras pasaulyje, dėl sovietinių drėkinimo projektų, kurie nukreipė vandenį iš jos upių, traukėsi palikdamas didžiulius nuodingus smėlio plotus.

Tačiau „Aralsk-7“ veikimo įkarštyje Aralo jūra vis dar tebebuvo didžiulė vidaus jūra, o Vozroždenijos salos izoliacija užtikrino visišką slaptumą ir geografinę buferinę zoną, atskiriančią nuo gyvenamųjų centrų (labai svarbų nelaimės atveju). 1954 m. pastatytas sovietinis objektas galiausiai 1962 m. patraukė JAV dėmesį dėl CŽV padarytų aerofotonuotraukų. Aiškėjo, kad sala specializavosi eksperimentuose su maru, raupais ir juodlige, taip pat ir egzotiškesnėmis ligomis, tokiomis kaip tuliaremija, bruceliozė ir šiltinė.

Buvo neišvengta mirtinų incidentų, nes aplinka tapo itin pavojinga. Pvz., 1971 m. mokslininkė, buvusi tyrimų laive, priartėjo per arti salos ir užsikrėtė raupais, kurie užkrėtė ir pražudė kitus jos gimtojo miesto gyventojus. Kitais metais du žvejai netoli salos mirė nuo maro, o 1988 m. gegužę per valandą netoli salos nugaišo 50 tūkst. antilopių saigų.

Tokioje didžiulėje šalyje kaip buvusi Sovietų Sąjunga „Aralsk-7“ nebuvo vienintelė biologinių ginklų gamybos vieta. TSRS gamino biologinius ginklus „pramoniniu mastu“, turėdama 50 tūkst. žmonių 52 gamybos įmonėse. Aišku, tokių pavojingų medžiagų tvarkymas neišvengiamai sukėlė nelaimę: 1979 m. balandžio mėn. objekte, žinomame kaip Kompleksas-19, netoli Sverdlovsko miesto (dabar vadinamo Jekaterinburgu), dėl netinkamos oro filtrų priežiūros sukelto juodligės nuotėkio per savaitę žuvo daugiau nei 100 žmonių.

2001 m. Vozroždenijos sala virto pusiasaliu, nes atsitraukiantys vandenys galiausiai suformavo sausumos tiltą tarp salos ir kranto. JAV negalėjo rizikuoti, kad nesąžiningi agentai galėtų atvykti į salą ir išsivežtų iš jos mirtiną turinį. Tad 2002 m. JAV ir Uzbekistano komandai buvo pavesta išardyti 20 pastatų, išvalyti biologinių ginklų įrenginius ir dezaktyvuoti 11-a saloje esančių juodligės duobių.