Ar „Marsietis“ nuves į Marsą? Vartiklis

Tinklas jau kalba apie naują mokslinės fantastikos filmą „Marsietis“ (2015), kurį režisavo Ridley Scott'as¹⁾. Jis pastatytas pagal Andy Weir²⁾ 2011-ųjų romaną. Netgi manoma, kad jis atgaivins visuomenės dėmesį ir paramą misijoms į kosmosą. Marsietis su Matt Damon

Ir atrodo, kad ta kryptimi judama – Matt Damon'as³⁾ neseniai aplankė „Jet Propulsion Laboratory“ ir NASA savo svetainėje didžiuodamasi papasakojo, kokios jos technologijos pademonstruotos filme. Bet jei siekiama „Marsietį“ paversti reklaminiu produktu, raginančiu siųsti žmones į Marsą, tai neišdegs. 2000-ųjų filmas „Prarastasis“ (Castaway) laimėjo keletą apdovanojimų, tačiau nepaskatino žmones vykti į negyvenamas salas. Taip jau buvo anksčiau. 1995 m. „Apollo 13” irgi gavo apdovanojimų, o Holivudas pranešė apie jo finansinę sėkmę. Jo filmavimo metu kosmoso vabzdys įgėlė bent dviem jo aktoriams: Tom Hanks parengė serialą „Iš Žemės į Mėnulį“ (1998) , o Gary Sinise prisimatavo kitą kosmoso drabužį „Misijai į Marsą“ (2000; plačiau žr. >>>>>). O Holivudas „subudavojo“ ir kitą filmą apie Marse problemas patyrusį astronautą, „Raudonoji planeta“ (2000), „Armagedoną“ (1998), „Kosmoso kaubojai“ (2000) ir aišku “Gravitacija” (2013) bei „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014).

Minetų filmų pasisekimas buvo todėl, kad jų veiksmas sukosi apie žmonių dramas, o ne todėl, kad veiksmas vyko kosmose. Ir per juos mes nė per nago juodymą nepriartėjome nei prie Mėnulio, Marso ar žvaigždžių. Tam astronautikos bendruomenė turėtų pasistengti pritraukti žmones mokslinių ir techninių problemų sprendimui, ar realiai skraidindama žmones į kosmosą.

¹⁾ Ridlis Skotas (Ridley Scott, g. 1937 m.) – anglų režisierius, vos ne kino legenda fantastikos srityje: „Svetimas“ (1979), „Skustuvo ašmenimis“ (1982). O taip pat eilė istorinių filmų ir trilerių (kaip įtartinos vertės „Prometėjus“, 2012). Mažiau žinoma, kad jis buvo kultinio reklaminio klipo „1984“, skirto „Makintošų“ kompiuteriams, autoriumi. 2017 m. buvo išleistas „Svetimas: Covenant”, o 2024 m. turėtų pasirodyti „Svetimas: Romulas“ (tačiau jo režisierius Federico Alvarez’as. O R. Skotas yra prodiuseriu).

²⁾ Endis Veiras (Andy Weir, g. 1972 m.) gimė mokslininko ir inžinierės šeimoje. 15 m. amžiaus ėmė dirbti programuotoju, vėliau baigė kompiuterikos studijas ir dirbo programuotoju keliose PĮ įmonėse, tame tarpe “Blizzard”, kur prisidėjo prie „Warcraft 2” kūrimo. Teigia esąs agnostikas ir „konservatyviai socialinis liberalas“ Rašyti pradėjo po 20-ies ir pirmasis vertas dėmesio jo kūrinys buvo apsakymas „Kiaušinis“. Labiausiai išgarsėjo romanu „Marsietis“ (2011), kuriame pasakojama apie astronautą, likusį vieną Marse (anot jo, visi ankstesni jo bandymai fantastikos srityje buvo tiek nepavykę, kad jis net džiaugiasi, kad jų tekstai neišliko).

Botanikas ir mechanikas lieka Marse, kai misija buvo priversta evakuotis dėl baisios dulkių audros. Jis panaudoja savo žinias išgyvenimui Marse, augina bulves ir degina hidraziną, kad gautų vandenį. Jis ima užrašinėti savo patiris būsimiems archeologams. NASA aptinka, kad jis tebėra gyvas, kai iš palydovo pamato jo veiklos požymius. Galiausiai jis nuvyksta 3200 km iki kitos misijos nusileidimo vietos ir susisiekia su NASA – ir galiausiai jam pavyksta patobulinti įrenginį ir išsigelbėti.

Turi įdomų hobį – tiria kosminių skrydžių dinamiką ir laisvu laiku nuodugniai nagrinėja galimus tarpplanetinius skrydžius hipotetiniais laivais. Ir kartą atėjo mintis apjungti savo žinias su fantastiniu siužetu – ir skyrių po skyriaus talpino į savo svetainę, kur lankytojai skaitė, komentavo, patarinėjo... Ir pabaigus „Marsietį“, gerbėjai paprašė pateikti pilną tekstą – ir jis pateikė tekstą „Amazon Kindle“, nustatęs 99 centų kainą. Romanas netruko tapti bestseleriu, sudominęs literatūros agentus, leidėjus ir kinematografus. 2013 m. „20th Century Fox“ įsigijo teises filmui. Režisieriumi pasirinktas Ridley Scott’as. Jo premjera buvo numatyta 2015 m. spalio 2 d.

Keista jo sėkmės priežastis. Neblizga kokybe – ir net atvirkščiai, kalba gana skurdi, nebent, įdomesnis tik specifinis žargonas; pagrindinis veikėjas irgi nepasižymi originalumu ir gilia refleksija. O ir kosminė „robinziada“ jau nereta - kad ir filmai „Robinzonas Kruzas Marse“ (1964) ir „Misija į Marsą“ (2000; plačiau žr. >>>>>). Kad kas pritraukė? Matyt – tikrumas (anot Strugackių, gera fantastika visad remiasi trimis „banginiais“: stebuklu, paslaptimi, tikrumu). „Marsietis“ parašytas taip, tarsi tai būtų tikra istorija. Juk žmonės iš tikro gali nuskristi į Marsą! Gal dar ne rytoj, bet tikrai apčiuopiamoje ateityje. Ir kaip tada jame išgyventi, jei nutiks kas netikėta?!

³⁾ Metju Deimonas (Matthew Paige Damon, g. 1970 m.) – amerikiečių aktorius, prodiuseris, scenaristas, filantropas, išgarsėjęs filmu „Gerasis Vilas Hantingas“ (1997), kurio scenarijų parašė ir jame vaidino pats aktorius. Be „Marsiečio“ (Gerasis Vilas Hantingas) vaidino ir „Tarpplanetiniame“ (2014, Interstellar) bei kituose. Yra aktyvus įvairių labdaros organizacijų narys.

E. Veiro romanas prikaišiotas techninių detalių, kurių daugumą filme praleido. O Ridlis Skotas konsultacijoms pasikvietė NASA specialistus, tame tarpe planetarinių tyrimų direktorių Dž. Grinas ir D. Laveri iš Marso tyrimų skyriaus. Filmavimo grupei organizavo ekskursiją po NASA, o filmo kūrėjai stebėjo „Orion“ laivo į Marsą startą. Filmuota paviljonuose Budapešte, kur buvo įrengtos Marsietis. Marso stotis

„Ares III“ misijos dekoracijos. NASA administracijos pastatu pasitarnavo „Bala“ prekybos centro futuristinis interjeras. Patį Marsą vaidino Jordanijos dykuma Vadi Rum.

Žemiečiai iš Marso sprunka dėl nepaprastai stiprios audros. Ir tikrai Marso dulkių audros vienas nemaloniausių veiksnių Marse. Dulkių Marse ypatybė ta, kad jos labai smulkios, ir jas lengvai pakelia į orą. Buvo stebėtos audros, apėmusios Eurazijos dydžio plotus. Nutinka ir didesnių audrų – globalios audros nutinka maždaug kas 3 Marso metai (5,5 m. žemiškieji). Pirmoji globali audra stebėta 1909 m., paskutinė – 2007 m. 2004 m. išsilaipinę marsaeigiai „Spirit” ir „Opportunity“ savo kailiu jas išbandė ir kelioms savaitėms turėjo „numigti“ jas praleisdami.

Tačiau iš tikro vidutinė Marso audra nepajėgtų net taršyti astronautų plaukų, jei šie kažkodėl sumanytų nusimauti skafandro šalmus. Ir net stipriausia audra nepajėgtų nuversti ar sugriauti kokį nors įrenginį. Mat Marso vėjų greitis neviršija 27 m/sek. (Žemės uraganai maždaug dukart greitesni). Tačiau Marso atmosfera 100 kartų retesnė. Vis tik dulkių audros gali pridaryti bėdų.
Kai kurios dalelės turi elektrostatinį krūvį ir gali prilipti prie iliuminatorių ir mechaninių dalių. Jų nukenksminimas yra pagrindiniu inžinierių uždaviniu. Kartu net silpnos audros gali užteršti saulės baterijas ir mažinti jų veiksmingumą. Į tai atsižvelgė „marsietyje“ – astronautas kasdien šluosto saulės paneles.

Kad prasimaitintų, herojus statosi šiltnamį ir išaugina bulvių derlių. Trąšoms naudoja savo ekskramentus, o vandenį Marsietis. Augalas

išgauna iš kurui naudoto vandenilio, o deguonį iš anglies dioksido. Astrobiologas M. Mama nieko fantastinio tame nemato, tik problemos gali kilti dėl riboto naudingų medžiagų tūrio ir efektyvaus anglies dioksido išskyrimo iš Marso atmosferos būdo nebuvimo. Tad žemės ūkis Marse kažkuriuo laipsniu galimas, tik klausimas dėl tokios veiklos mastelio ir efektyvumo.

Bet grįžtant prie maisto – jo buvo paskaičiuota 6-iems ir dar su atsarga (maisto visada paimama kiek daugiau). O tada, atlikus paprastus paskaičiavimus, jam pakako racioną sumažinti tik perpus, kad išgyventų dvejus metus – juk tiek rusų, tiek amerikiečių normos pakankamai didelės (vyrui parai skiriama 800 g mėsos). Taigi padėties dramatizmas kiek padidintas.

Marsas neturi magnetosferos, kuri apsaugotų žmogų nuo kosmoso radiacijos (apie tai žr. >>>>>). Filmo herojus Raudonojoje planetoje praleidžia 500 solių (Marso parų) ir nenukentėjo. Ar tai įmanoma?

Pirmiausia, atkreipkime dėmesį, kad paties skrydžio į Marsą metu apšvitinimo dozė yra per didelė ir specialistams dar reikia padirbėti, kad jos poveikį sumažintų (apie tai žr. >>>>>). O astronautas Marse gauna ir papildomą apšvitinimą nuo radioaktyvaus termoelektrinio generatoriaus, prie kurio šildosi keliaudamas marsaeigiu. Jame šilumą išskiria skylantis plutonis-238. NASA skaičiavimai rodo, kad toks buvimas Marse nepavojingas.

Filmo „Hermes“ aparatas primena tarpplanetinį laivą „Discovery One“ iš S. Kubriko „2001 m. kosminė odisėja“. Jame yra ir gravitacinis ratas dirbtinės traukos sudarymui. Ir toks ratas buvo išbandytas 8-me dešimtm. JAV „Skylab“ stotyje; tokie įrenginiai gali būti naudojami ateityje.

„Hermes” varo joniniai varikliai. Jie jau veikia ir skirti tolimiems skrydžiams, pvz., „Dawn” ir „New Horizon“ stotyse. Tik štai jų trauka labai maža...

Bet prisiminkime ir kitus „išgyvenimo“ atvejus (tikrovėje ir filmuose).

Pirmiausia prisiminkime tuos 6 „Apollo“ pilotus, kol jų kolegos buvo išsilaipinę Žemės palydove. Tolimiausiame taške juos nuo kitų žmonių skyrė per 3,5 tūkst. km, o nuo žemiečių – šimtai tūkstančių kilometrų. Tačiau istoriškai imant tas šešetas nebuvo vienišumo rekordininkais – dar ilgai iki jų Okeanijos kolonizacijos laikotarpiu nedidelė grupė (greičiausiai, atsitiktinai) pasiekė Velykų salą (Rapa-Nują). Vietiniai tūkstantmečius (maždaug nuo 1200 m. pr.m.e.) gyveno atsiskyrę – sala yra už 3500 km nuo žemyno ir 2000 km nuo artimiausios salos.

Ir, be abejo, vienišesniais buvo pirmieji Antarktidos tyrinėtojai. Paskutinis Roberto Skoto poliarinės ekspedicijos, žuvusios 1912 m., narys kurį laiką buvo vienišiausiu žmogumi pasaulyje. Kita vertus, 6-ių astronautų vienatvė nebuvo laikoma tragedija (vis tik atskirties psichologiniai veiksniai laikomi labai svarbiais kosminėse misijose).

5 geriausi filmai apie išgyvenimą kosmose

Gravitacija, 2014 m., A. Kuaronas, 91 min.
Atvirame kosmose dirba du astronautai, kai stotis susiduria su kosmoso šiukšlėmis ir žūva. Prasideda ilgas gelbėjimo kelias, bandymas panaudoti rusų ir kinų laivus, Enemy Mine pagrindinio veikėjo žūtis ir netikėtas sugrįžimas.
7 „Oskarai“, „Aukso gaublys“, 6 BAFTA premijos, susižavėjusių kritikų šūksniai spaudoje – ir žiūrovų ir profesionalų pašaipų tvanas.

Mėnulis 2112. 2009, D. Džonsas, 97 min.
Po šimtmečio Mėnulyje vyksta helio-3 gavyba. Kontraktorius Semas Belas dirba automatizuotoje stotyje bendraudamas tik su HERTI robotu. Atidirbęs 3 m. pamainą, jis laukia vykimo namo, tačiau techninių avarijų seka ir psichikos problemos sukelia katastrofą. Netrukus stotyje jis aptinka mėnuleigį ir dar vieną gyvą žmogų – jo kloną. Įtampa kyla ir aiškėja kad Semas ne visai žmogus.

Mano priešas, 1985, V. Petersenas, 108 min.
B. Langiero apysakos ekranizacija apie žiaurų žmonių ir reptilijų (drakų) karą. Dėl laivo pažeidimų pilotas Vllis Devidžas lieka vienas planetoje kartu su priešu, reptoidu Džeriba Šiganu. Jie priversti kartu įveikti sunkumus svetimame pasaulyje – ir jų susitaikymas padeda sudaryta taiką tarp civilizacijų.

Apolonas-13, 1995, R. Hovardas, 140 min.
Filmas pagal realų įvykį, 1970 m. nesėkmingą Mėnulio misiją – o ir daugelis detalių filme pateiktos labai tikroviškai. 9 “Oskarai”, 5 BAFTA premijos, 4 „Aukso gaubliai”.

Svetimas, 1979, R. Skotas, 117 min.
Įtrauktas į JAV kultūrai nusipelniusių filmų registrą. Jis sukūrė visą atskirą subkultūrą, estetiką ir mitologiją. Kosminis transporto laivas „Nostromo“ aptinka nepaprastai agresyvią nežemišką būtybę, kuri viena po kito sunaikina ekipažo narius – ir jau gyvybės neturinčiu laivu ketina atvykti į Žemę.
Svetimas - fantastinis filmas su siaubo elementais (1979 m., rež. Ridley Scott‘as) apie agresyvų metamorfozišką ateivį, su kuriuo kosmose susiduria žmonės. Netolimoje ateityje pakeliui į Žemę komercinis kosminis laivas išgirsta nelaimės SOS signalą iš praskrendamos planetos. 7-i įgulos nariai yra pažadinami iš miego ir laivas nusileidžia planetoje, kurioje atranda apleistą kosminį laivą, kuriame yra milžiniškas kambarys pilnas tūkstančių kiaušinių. Kai vienas smalsus komandos narys prieina prie kiaušinio, iš jo išniręs parazitas jį užpuola ir šis netenka sąmonės. Jis skubiai pargabenamas ir kosminis laivas pakyla. Po kurio laiko parazitas miršta ir jo auka atsigauna. Atrodo, kad viskas baigėsi gerai, tačiau vėliau filmas sulaukė kelių tęsinių (1986, 1992, 1997, 2012, 2017, 2024), kur paaiškėja, kad „Svetimas“ išliko...

Technologijos, kurias prieš 40 m. numatė „Svetimi“

„Svetimi“ (1986; rež. J. Cameron’as) - amerikiečių fantastinis filmas, „Svetimas“ (1979; rež. R. Scott‘as) tęsinys. Ir jei pradiniame filme tebuvo tik vienas baugus padaras, tęsinyje jų jau šimtai – ir jie susiremia su kosminių jūrų pėstininkų būriu. Įvedama ir daugybė intriguojančių technologijų, įskaitant tarpžvaigždines keliones, hipermiegą jų metu ir teraformavimą. Ir jei kai kurios jau yra turimos (arba tikėtina, kad netrukus atsiras), tai kitos vis dar liko mokslinės fantastikos (MF) srityje.

Filme jūrų pėstininkai „Sulaco“ žvaigždėlėkiu vyksta į tolimą palydovą LV-426, kad ištirtų daugiau nei šimto kolonistų dingimą. Su jais vyksta ir pirmojo filmo pagrindinė veikėja Ellen Ripley – vienintelė išlikusi po susidūrimo su padaru „Nostromo“ laive. Atvykę jie susiduria su 6-rių metų mergaite Niūta, kuriai pavyko išvengti šiurpaus kitų kolonistų likimo. Kai galiausiai jūrų pėstininkai susiduria su padarų aviliu, prasideda chaosas ir skerdynės.

Filme „Svetimi“ pristatomos technologijos, regis, yra labiau skirtos paremti siužetą, o ne prognozuoti inovacijų kelią. Bet vis tik į jas pavelkime atidžiau. Ir pasirodo, kad 2179 m. vaizduojamas pasaulis jau neatrodo toks tolimas. Tarkim, per E. Ripley apklausą mojuojama kompiuterio atspausdintais listingais arba Weyland-Yutani korporacijos vadovai naudoja griozdiškas plastikines korteles video skambučiams; pvz., kai C. Burke⁴⁾ aplanko E. Ripley ligoninėje, jis įdeda permatomą kortelę į terminalo lizdą ir prasideda video pokalbis. Šiuolaikinę auditoriją asmeninių elektroninių įrenginių nebuvimas gali trikdyti, tačiau galima daryti prielaidą, kad iki 2179 m. jie išėjo iš mados...

Pradžioje draugiškas su jūrų pėstininkais E. Ripley, iš tikrųjų turėjęs slaptų kėslų ir likęs ištikimas WY. Atskleidus intrigas prieš „Sulaco“, jo vos nenužudė išlikę gyvi jūrų pėstininkai. Galiausiai jį užpuolė vienas iš ksenomorfų ir arba nužudė, arba gyvą apraizgė kokonu implantuodami krūtinės sprogdiklį (chestburster).

Pirmajame filme įvestas niūrus, industrinis vizualinis stilius „Svetimuose“ dar labiau išplėtotas - pristatomos įvairios karinės transporto priemonės su futuristiniais elementais, panaudojant tikrus Vietnamo kare naudotus įrenginius. Filmo išvaizda turėjo įtakos vėlesniems filmams, tačiau jis taip pat buvo apibūdintas kaip „kasdienis“ ir „atstumiantis“.

Išimtis yra sekimo technologija: judesio jutikliai, nešiojamos kameros ir biosensoriai, įmontuoti į apyrankes. Jie iš esmės atrodo kaip „dabartiniai“, tačiau, jei ekstrapoliuotume, galėtumėm tikėtis, kad 2179 m. inžinieriai labiau naudosis stebėjimo kameromis ir kompiuterine rega (su DI).
Visoje palydovo LV-426 kolonijoje „išmaniųjų kamerų“ tinklas galėjo sekti ir padarus, ir žmones. Tačiau panašūs tinklai jau šiandien stebi minias ir asmenis (ir ieško įtartino elgesio) miestų gatvėse ir viešajame transporte.

„Svetimų“ robotai yra įspūdingi. Kai kurie iš jų nėra labai nutolę nuo šiandien naudojamos įrangos, tačiau turi pastebimų skirtumų. Dviejose scenose E. Ripley prisisega prie didžiulio mechaninio kostiumo, vadinamo „krautuvu“ (loader). Jie daugiausia naudojami kroviniams gabenti, tačiau gali būti patogiai pritaikyti kovai su ksenomorfais. Krautuvai yra savotiškas egzoskeletas – nešiojama technologija, padidinanti žmogaus jėgą ar judėjimo spartą.

Tokio tipo užduotims egzoskeletai dar paprastai nenaudojami; tam naudojami dideli autonominiai arba nuotoliniu būdu valdomi gamykliniai robotai, nes tai saugiau nei žmonėms dirbti pavojingose aplinkose. Šiuolaikiniai egzoskeletai yra mažesni nei tokie krautuvai ir padeda žmonėms vėl vaikščioti po traumų. Karas Ukrainoje supažindino mus su autonominiais koviniais robotais. Vienas ar du iš jų stulbinamai primena filme matomus automatinius gynybinius pabūklus, saugančius praėjimą į koloniją. Tačiau filme dar nėra gausiai Ukrainos kare naudojamų skraidančių dronų.

„Svetimuose“ stipriai išsiskiria vienas robotas – tai androidas Bišopas, atrodantis kaip žmogus ir filme vadinamas „sintetiku“. 2179 m. sintetiniai mokslai, regis, priartėję prie žmogaus kognityvinių funkcijų lygio – tai vadinama dirbtiniu bendruoju intelektu (DGI). Jie, regis, netgi laikosi I. Azimovo įvestų robotikos dėsnių. Vienoje scenoje Bišopas įgulos nariams sako, kad negali pakenkti žmogui ar leisti, kad jis būtų sužalotas – tai pirmasis Azimovo dėsnis.

Kai kurios „Svetimų“ technologijos mums vis dar nepasiekiamos. Neturime pavarų, galinčių siųsti įgulas į kitas žvaigždes ir atgal. Kalbant apie hipermiegą, retais atvejais žmonės išgyveno ekstremalią hipotermiją ilgiau nei valandą, tačiau tai nerekomenduojama. Tuo tarpu teraformavimas išlieka griežtai teorinis. O kaip dėl sintetikų?!

Daugelis tyrėjų ir įmonių siekia sukurti humanoidus robotus ir pasiekti dirbtinį bendrąjį intelektą (AGI). Socialiniuose tinkluose esame bombarduojami jų naujausių pastangų vizijomis. Tačiau tam tikra dalis tų, kurie dirba prie tokių projektų, ieško kaip gauti lėšų. Daugelis ekspertų linkę tvirtinti, kad sintetiniai žmonės, tokie kaip „Svetimuose“, vis dar gerokai viršija šiandienos galimybes.

Vis tik glumina vienas „Svetimų“ aspektas. Kodėl nėra daugiau sintetikų? Kodėl jie nesiunčiami į teraformuotus pasaulius ir nepanaudojami kovai su agresyviais nežemiečiais?
Galbūt, žmonės tam tinkamesni?! Gal mes dirbsime DI darbus, nes mes pigesnė darbo jėga?! O gal žmonės tiesiog sumanesni!? Juk galų gale E. Ripley, o ne Bišopas, nugali ateivių karalienę!!!

⁴⁾ Karteris Biorkė (Carter Burke) - „Weyland-Yutani“ atstovas filme „Svetimi“ bendravęs su E. Ripley po jos pabudimo po 57 m. trukmės hipermiego (po pirmojo susidūrimo su padaru), o dabar lydintis jūrų pėstininkus į LV-426.