Advaita vedanta - Adi Shankara. Vartiklis

Su advaita vedanta europiečiai plačiau susipažino 19 a. pabaigoje, nors iki tol irgi buvo atskirų publikacijų. Paminėtini F. Vindišmano ¹²⁾traktatas lotynų kalba (1833), G. Haftono¹³⁾ monografija (1835), T. Faulkso¹⁴⁾ „Elementai“ (1860) ir įdomus Dž. Balantaino¹⁵⁾ tekstas „Krikščionybė, priešpastatyta indų filosofijai“ (1860), kuriame į Šankaros mokymą žvelgiama per Berklio subjektyvaus idealizmo prizmę.

Solidų pagrindą pagrindė P. Dosenas (F. Nyčės draugas ir biografas), 1883 m. išleidęs monografiją, o po 4 m. Šankaros komentaro „Brahma sutroms“ vertimas. Vėliau publikacijos pasirodydavo viena po kitos – ir dabar jų jau daugybė. Tarp jų verti dėmesio F.M. Miulerio, ieškojusio paralelių tarp Šankaros ir Platono, darbai (pvz., sukėlusi šurmulį „Trys paskaitos apie vedantos filosofiją“, 1894). Šankaros ir jo pirmtakams skirta kapitali M. fon Valezero¹⁶⁾ monografija „Ankstyvoji vedanta“ (1910). Išėjo ir įdomi R. Oto¹⁷⁾ knyga „Rytų-Vakarų misticizmas“ (1926), kurioje (Šankaros ir M. Ekharto pavyzdžiais) pirmąkart keltas klausimas apie Vakarų ir Rytų mistinių tradicijų ypatybes. Tuo metu vedanta (labiausiai advaita vedanta) tapo populiaria tema ne tik filosofams, bet ir grožinei kūrybai. Vedantistiniai siužetai, imami iš upašinadų idėjų, pasirodo jau pas amerikiečių transcendentalistus R. Emersoną ir D. Toro. Vis tik 19-20 a. sankirtos literatoriai vaizdinius sėmė daugiausia iš A. Šopenhauerio „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ (1819) 1-ojo tomo. O imliausia vedantos idėjoms buvo simbolistų poezija (pvz., V.Jeitsas, M. Meterlinkas ir kt.). Jau gyvenimo pabaigoje publikuotuose V. Jeitso sonete „Meru“ (1935) išnaudojama civilizacijos iliuzijos (majos), laiko cikliškumo, indų išminčių dvasinės transcendencijos temos, o „Antgamtiškose dainose“ (1934) išreiškiamas siekis pabėgti nuo Vakarų civilizacijos nuosmukio ir ieškoti dvasinių turtų Rytuose, pas Indijos išminčius.
Tuo tarpu geresniu susipažinimu pasižymi vėlesni prozininkai: H. Hesė, R. Rolanas, O. Hakslis… - nors pas juos (kaip ir Dž.

Advaita vedanta (nedualistinė edanta) - monistinė (ir pagrindinė) vedantos kryptis. Pirmasis ją išdėstė Gaudapada („Mandukija karika“, apie 7 a.), o išplėtojo Šankara „Bhagavad gitos“ ir „Brahma sutros “ komentaruose. Šankaros idėjas plėtojo vivaranos ir vačaspačio mokykloms priklausę jo mokiniai (žr. Vedantos vystymasis po Šankaros). Nemažai indologų advaita vedantą laiko logiškiausia ir tiksliausia Upanišadų traktuote. Pagal ją, žmogaus dvasia ir Aukščiausioji dvasia yra viena: viskas, ką matome pasaulyje, tėra skirtingos pasaulio dvasios sukurtos formos ir tuo pačiu mūs dvasios įspūdžiai. Už mūsų dvasios ir aukščiausiosios dvasios nėra nieko – tad visas pasaulis yra ne kas kita, o tik mūsų iliuzija, mūsų įsivaizdavimas. Tik mūsų nežinojimas verčia mus mūsų dvasią atskirti nuo pasaulio dvasios; suvokus tą nežinojimą, pasiekiama žmogaus sielos išsivadavimas nuo nepermaldaujamo sielų persikūnijimo.
Taigi, anot advaitos, Brahmanas yra vienintelė tikrovė, o pasaulis – iliuzija. Maja arba antstatas (adhyasa) – kuriančioji galia (šakti) arba kita Brahmano pusė, kuri vienintelė kinta ir vystosi, o Brahmanas yra be jokių savybių, tapatus sau pačiam ir vientisas. Nirguna Brahmanas (vientisasis Viešpats) sudarytas iš grynosios būties, sąmonės, palaimos. Daugis esanti tik sąlygiška tikrovė, sukeliama majos (galios, vienį transformuojančios į regimąjį daugį). O transcendentinis vienis išsiskleidžia kaip Saguna Brahmanas (Viešpats – asmuo) ir atmanas. Majos veikiama žmogaus siela pasineria į reiškinius ir įvykius; ir ji paslepia Brahmaną, tikrąją daiktų esmę. Kai suvokiama, kad Atmanas tapatus Brahmanui, žmogus išsivaduoja iš daugio.

Keruaką, Dž. Selindžerį) vedantos pateikimo beveik neįmanoma atskirti nuo „budistinių“ ar aplamai „indiškų“ motyvų.

Pirmaisiais 20 a. dešimtmečiais Vakaruose imti publikuoti ir indų mokslininkų (gavusių ir europietišką išsilavinimą) darbai. Garbingą vietą tarp jų užima ir S. Dasguptos ir S. Radhakrišnano darbai, kuriuose didžiausia apimtis skirta vedantai. Ypač glaustą indų filosofijos (su ypatingu dėmesiu vedantai) apžvalgą (1932) pateikė M. Hirijana¹⁸⁾.

Indų, o paskui jus ir Vakarų filosofijos istorikai padėjo pagrindus vedantos ir kitų Indijos mokyklų lyginamajai analizei. Vedantą ir Ramanudžio višišta advaitą sugretino D.N. Srinivasačari¹⁹⁾ (1913), O. Lakomba²⁰⁾ (1937), P.N. Srinivasačari²¹⁾ (1961) ir kt. Vedantos ir budizmo istorinio paveldimumo ir tipologinio panašumo klausimai nagrinėti H. fon Glazenapo²²⁾ darbuose. Kelias monografijas apie advaitą išleido ortodoksiškai nusiteikęs indas T.P. Mahadevanas²³⁾, paskelbęs ir puikų darbą apie Šankaros pirmtaką Gaudapadą; jis taip pat į anglų kalbą išvertė ir pakomentavo Šankaros ir kitų vedantistų kūrinių.

Tikriausiai pirmųjų publikacijų apie Šankarą bendra ypatybė, o tuo pačiu ir trūkumas, yra pakilus susižavėjęs paviršitiniškumas. Tarp darbų, išvengusių skubotų apibendrinimų, vertėtų paminėti P. Hakerio²⁴⁾ darbus (1951 m. ir vėlesnius) bei K. Satčidabando Murti²⁵⁾ „Atskleidimas ir aptarimas advaita vedantoje“ (1959).

Vėliau išryškėjo ir naujas vedantos tyrinėjimo etapas panaudojant filologinius ir tekstologinius metodus. Daugėjo darbų, skirtų specialiems terminams ir sąvokoms. Glaudus filologijos ir filosofijos susiliejimas būdingas, pvz., L. Šmithauzeno²⁶⁾ (1965), K. Riupingo²⁷⁾ (1977), T. Fetero²⁸⁾ (1979), V. Halbfaso²⁹⁾ (2983) it kitų darbams. Tebevyko ir kritinių Šankaros darbų leidimai (čia ypač aktyvus japonas Sengaku Majeda³⁰⁾) bei atliekami nauji jo kūrinių vertimai (vertas paminėti Svami Gambhiranandos komentarų „Brahma sutroms“ tikslesnis 1968 m. vertimas su komentarais, o taip pat ir V. Deito³¹⁾ 1973 m. vertimas). O Mario Pianteli³²⁾ savo „Šankara ir brahmanizmo atgimimas“ (1974) pateikia nuodugnią Šankaros biografiją, vienoje vietoje pateikdamas istorinius, archeologinius, literatūrinius ir pusiau legendinius duomenis. Verta puse žodžio tarti, kad kažkiek advaita vedanta tyrimų buvo ir TSRS. pvz., V. Lysenko³³⁾ 1986 m. monografijoje apie indų atomizmą pateikiamas skyrius, kaip Šankara kritikavo vaišešiką (žr. >>>>>).

Šie pramanai yra nukreipiančios gijos įprastiniame (gamtiškajame) pasaulyje. Visatą sukūrė majos, užsklandos ar iliuzijos, bangos. Maja paslepia tikrąją daiktų esmę, Brahmaną. Maja arba antstatas (adhyasa) yra tveriančioji galia (šakti) arba kita Brahmano pusė. Kinta ir vystosi (parinama) tik maja, o Brahmanas yra be jokių savybių. Jis tapatus sau pačiam ir vientisas (jis - nirguna brahmanas).

Maja yra ne kas kita, o avidja, nežinia. Tai ne tiek klaidingas pažinimas, o vienintelis suvokimo būdas ir būdas gyventi pasaulyje. Maja-avidja sutveria ir individualias asmens savybes - tarp jų ir psichines, pvz., charakterį, atmintį ir t.t. Bet kiekvienos atskiros sielos gelmėje randasi grynoji sąmonė, Atmanas, kuris nuo pat pradžių yra tapatus Brahmanui, Visatos esmei. Tą tapatumą galima pasiekti tik „ištirpus“ Brahmane, kur išnyksta skaidymas į objektą, subjektą ir pažinimo procesą (ir išsivaduojant iš sansaros atgimimų rato). Brahmanas ir yra pats pažinimas (vidya). Kviečiame paskaityti daugiau atskirame upanišadų puslapyje.

Bet iš kur žmogus gali sužinoti apie tą vidinę savo prigimtį? Visų pirma, kiekvienas jų jaučia ją savyje (tai pirmapradė realybė, tarsi Dekarto cogito, žr. R. Dekarto sapnai): „Neįmanoma paneigti Atmano, nes tas, kas neigia, ir yr Atmanas“.

Kelias link Brahmano nėra lengvas. Jo nepalengvina moraliniai ar religiniai nuopelnai, ritualai ir personifikuoto dievo, Ištaro, garbinimas. Nepadeda ir asmeninės proto pastangos - žinių gausinimas sekant pramanomis: „siekiant Atmaną, kuris neturi savybių, negalimi ir patys tikrojo pažinimo metodai“. Šio pasiekimo negalima išmokyti, nes bet kuris žodis tampa neteisingu ir negyvu, kai tik juo pabandai aprašyti šios aukščiausiosios realybės prigimtį.

Atmanas tėra sąmonės esmė (caitanya) be jokių savybių. Apie jį galima tarti tik tai, kad jis yra. Tad jis ir apibrėžiamas kaip neti, neti („ne tai, ne tai“, Brihadaranjaka upanišada).

Bet kokios žinios (ir individualios sąmonės savybė) yra kažkas atsitiktinio ir pakeičiamo - ją galima nuimti (tai tarsi kokia fenomenistinė Hiuserlio redukcija). Tasai išorinis [žinių] turinys tik laikinai uždedamas (adhyasyate) ant vidinės esmės. Ir todėl Brahmanas nesulyginamas (apramatritva) su likusiu pasauliu.

Ir nors Atmanas (kaip ir Brahmanas) nepavaldus pramanams, tačiau vis tik yra būdas (nors ir negarantuotas), leidžiantis priartėti prie jo. Tai šruti (šv. Raštai, agama), aiškinantys surišimo (sansaros) ir išsilaisvinimo sąryšius. Apreiškimo liudijimas žmogui duotas ne tik kaip pažadas, bet ir kaip kelias.

Atmanas, vidinė gyvų būtybių siela, upanišadose minimas arba kaip atominis dydis (anu) arba begalinis (vibhu). Atominis todėl, kad jis nesuvokiamas (tarsi koks nykstamai mažėjantis dydis dingstantis už suvokimo ribų), bei dėl jo sąryšio su „apribojimais“ (upadhi).

Pagal sankhi koncepciją siela susidarė laikinai susijungus Puruša (gryna dvasia, Atmanas) ir „vidiniam organui“ (antahkarana), kuris yra prakriti (gamtos, pirminės materijos) tvarinys. Tasai „organas“ susideda iš buddhi (proto-valios sėkla), ahankara („Aš“ suvokimas) ir manas (sveikas protas apjungiantis jausmų organų veiklą). Dživos atomo dydis atitinka buddhi dydį: Ahankara parametrai, gulantys ant Atmano ir sudaro tuos „apribojimus“, kurie laikinai apibrėžia sielos dydį ir savybes.

Iš kitos pusės net ir kalbant apie begalinę ir visur esančią dživą (tas pats Atmanas visose būtybėse) - reikia skirti jo „dieviškumo“ ir galios (kylančios iš sąmonės sluoksnių, kuriais jis yra apribotas) apraiškas.

Be „aukščiausiosios tiesos“ (paramarthika) ir „fenomenaliosios praktikos“ (vyavaharika) įvedamas ir „matomumo“ (pratibhasika) lygis. Jam priskiriami visokie paklydimai ir jutimų klaidos, kurias galima paneigti šio pasaulio ribose (pvz, kriauklės sumaišymas su sidabro luitu). Abu atvejai priklauso nuo ankstesniųjų prisiminimų ir net praktiškai patikrintas variantas (kriauklė) negali būti laikomas tikru (sat). Tad visa, ką galime pasakyti apie „fenomenalią praktiką“ - tai, kad ji nenusakoma nei realaus, nei nerealaus kategorijomis.

Kai kurios gyvo kūno savybės gali būti aptiktos (forma, odos spalva ir pan.), o kitos (atmintis, mąstymas) - ne.

Ypatinga vieta skiriama kalbai. Be abejo, nepakanka „pamatyti regėjimo liudininką ar apmąstyti tai, kas persmelkia pačią mintų“. Tačiau yra galimybė „kalbėti apie“ (nedėliojant žodžių į kategorijų lentynėles) ir išliekant šalia aukščiausiosios būties. Mums nebuvo pasakyta viskas (ir neduota galimybė pasakyti), todėl kaskart mes bandome pagauti būties esmę tarp žodžių, t.y. žodžių fragmentuose, jų nuotrupose, kuriuose girdisi tikrųjų žodžių aidas - nepasakytų ir nepasakomų. Štai kodėl indų filosofinėse mokyklose didelė trauka metaforoms, patarlėms, etimologijai.

Vėlesnių advaita-vedantos atstovų skirtumai daugiausia susiję su Šankaros vienareikšmiškai neišaiškintais klausimais, - tokiais, kaip avidjos²⁾ šaltinio ir pagrindo santykį (ašraja) ar Išvaro¹⁾ ir dživos prigimtį. Jei Šankara tapatino mają ir avidją, tai jo pasekėjai labiau linko prie minties, kad majai labiau būdingos kūrybinės, tveriančiosios (vikšepa - pažodžiui, „skaldančios“) funkcijos, o avidja reiškiasi labiau kaip „besislepianti“ (avarana) jėga.

Bendrai imant, advaita vedanta vystėsi trimis pagrindinėmis kryptimis. Pirmoji išsivystė nuo artimiausio Šankaros mokinio Padmapata, parašiusio „Panča-padiką“. Tada 12 a. Prakašatmanas³⁾ parašė komentarus “Panča-padikai” pavadinimu „Vivarana“ (t.y. „išaiškinimas, komentaras“) – jos atstovai Šricharša (12 a.), Čitsukha ir kt. pabrėžė teigiamą majos vaidmenį ir toji jėga įgavo savarankiškumą ir ėmė vis labiau panašėti į sankhjos prakriti (žr. >>>>>). Vivaranos šalininkai artėjo prie bimba-pratibimba-vados⁴⁾, nes palaikė Brahmano atspindėjimą savarankiškos majos atžvilgiu.

Antroji kryptis užgimė pradedant kito Šankaros mokinio Surešvara (8 a.) kūriniais „Naiškarmja-sidhi“ ir „Vartika“ (komentarai Šankaros komentarams „Brihadaranjaka upanišadai“). Polemikoje su purva-mimansa jis nurodė, kad nors Vedų tekstų žinojimas pats savaime negali vesti prie Brahmano pažinimo, nuolatinis jų kartojimas (tarsi isichastų „nuolatinė malda) padeda priartėti prie išsivadavimo. Be to, pagrindine avidja yra ne dživa, o pati tyra sąmonė – kas sulaukė nuolatinės višnuitų⁵⁾ krypties kritikos, kad tada bent vienos sielos išsivadavimas (t.y. avidjos pašalinimas) vestų prie visų sansaros susietų sielų išsivadavimo. Vėliau daugelis jo bei Sarvadžnatmano⁶⁾ (10-11 a.) buvo išvystyta „drišti-srišti⁷⁾“ („kūrimui prilygstantis mąstymas“) kryptyje, kurios iškiliausiu atstovu buvo Prakašananda (16-17 a. pr.), parašiusio „Sidhanta-muktavali“. Imdamas mają kaip absoliučiai iliuzorinę, jis laikė, kad ir kalbos negali būti apie priežastingumą, nes objektų egzistavimas susiveda į jų suvokimą. Tad „drišti-srišti“ artimiausia vidžnianai-vadai.

Trečia kryptis susijusi su 8-9 a. Mandanamišra⁸⁾ („Brahma-sidhi“) ir Vačaspatimišra⁹⁾ („Bhamati“). Pirmasis skyrė dvi avidja rūšis – a) subjektyvią ir visuotinę, b) „šakninę“ (mulavidaya), išliekančią netgi eilinio kosminio ciklo pabaigoje. Pirmenybė teikiama avačheda-vados doktrinai, nes avidjos pagrindu bet kuriuo atveju lieka sielos, o ne aukščiausiasis Brahmanas. Šią kryptį galima laikyti kompromisu tarp pirmųjų dviejų.

Kiekviena iš paminėtų mokyklų vėliau vystėsi nepriklausomai. Vis tik 19 a. pabandyta atgaivinti vedantą kaip vientisą mokymą, galintį sužadinti nacionalinę savimonę. Su „neovedanta“ galima susipažinti Ramakrišnos, Vivekanandos ir Aurobindo Ghošo kūriniuose. Atsiradę ir „keistų“ siekių bandant iš plataus vedantos palikimo išvesti visus žmonijos pasiekimus – pradedant Einšteino reliatyvumo teoriją bei marksizmą. Geru pavyzdžiu gali būti triukšmą sukėlusi indų komunisto Bani Dešpandė¹¹⁾ knyga „Vedantos visata“ (1974) [panašių bandymų parodyta ir mūsų svetainėje, žr. Vedanta ir matematika ].

¹⁾ Išvara (sanskr. „viešpats, valdovas“) - filosofinė induizmo sąvoka, išreiškianti visatos Viešpatį arba visagalį Dievą monoteistinėje sampratoje. Terminas naudojamas ir budizme, tačiau jo nepripažįsta sankhja ir mimansa.
Advaita vedanta aiškina, kad kai žmogiškoji būtybė medituoja Brahmaną, Aukščiausioji dvasia projektuojama į ribotą žmogaus protą ir jam apsireiškia kaip išvara. Jei vaizdžiai,- kai Kosminės dvasios „atspindys“ krenta į majos (iliuzijos) veidrodį, jis pajuntama kaip Aukščiausias viešpats.
Višišta advaitoje išvara yra Aukščiausioji kosminė dvasia, pilnai valdanti visatą ir visas gyvas būtybes, sudarančias tarsi kokį išvaros „super-organizmą“ ar kūną. Išvaros, visatos ir gyvų būtybių trejybė sudaro Brahmaną, perteikiantį tarsi būties visuma. Išvara – tai Parabrachmanas su begalinėmis transcendentinėmis savybėmis (kaljana gunomis). Jis tobulas, visažinis, visur esantis, bekūnis, pasaulio sutvėrėjas ir jo tikrasis valdytojas bei būsimas griovėjas. Jis bepriežastinis, amžinas ir nekintantis, tačiau kartu esąs šio pasaulio apraiškų priežastimis. Jis visur esantis (kaip balta pieno spalva), tačiau kartu nuo nieko nepriklausomas. Jis garbinimo objektas, moralės principų pagrindas ir duodančiu karmos vaisiumi. Pasaulį valdo per dievišką majos energiją.
Dvaita vedantoje išvara turi visas savybes kaip višišta advaitoje, tačiau reiškiasi tik kaip reali, bet ne materiali visatos ir gyvų būtybių priežastis. Tad išvara neatskiriamas nuo Brahmano ir netikima, kad Brahmanas neturi asmeninių savybių – kaip ir tuo, kad išvara bekūnis. Jis pasireiškia kaip aukščiausia tiesos apraiška.

²⁾ Avidja - indų filosofijos sąvoka, perteikianti nežinojimą (upanišadose - vidja priešingybė). Pagal advaita vedantą, tai apgaulingas suvokimas, kad Atmanas (dvasinė savastis) skiriasi nuo Brahmano (aukščiausios tikrovės). Ji sukuria daugybinį pasaulį ir judėjimą jame, t.y. kitimą. Išsivaduoti nuo avidjos galima studijuojant Vedas ir Upanišadas.
Budistams - avidja yra tikrosios prigimties ir gyvenimo prasmės nesuvokimas, sukeliantis kančią.

³⁾ Prakasatmanas dar vadinamas Prakašanubhava - Ananyanubhava mokinys, parašęs komentarus Padmapado „Pančapadikai“. Juose liečiamos tik pirmosios 4-ios Brahmasutrų sutros. Šis veikalas davė pradžią naujajai advaitos mokyklai Vivaranaprasthana. Prakasatmanas buvo pirmasis pasiūlęs mulavidya arba majos, kaip esančios teigiamos neturinčios pradžios pradžios, teoriją. Ši mokykla Brahmaną laikė avidja šaltiniu.

⁴⁾ Pratibimbavada, refleksijų teorija, kurios pradžia atsekama iki Brahma Sutra II.iii.50. Dėl ryšio tarp dživos ir Brahmano, dživa yra prototipo (bimba, t.y. Brahmano) refleksija (pratibimba). Pratibimbavada išreiškia tikėjimą, kad visa visata tėra minties projekcija, ji neturi savosios esmės ir netikra; mąstymas tiesiog projektuoja savo turinį į pasaulį ir laiko, kad tai yra tikra.

⁵⁾ Vaišnavizmas - viena pagrindinių ir plačiausia hinduizmo šaka, kurios pagrindas yra Višnaus garbinimas. Skirtingos jo atšakos garbina įvairius Višnaus avatarus – Krišną bei Ramą ir kitus. Tikėjimas ir praktika, ypač bhakti ir bhakti jogos koncepcijos yra daug pagrįstos Upanišadomis ir susijusios su Vedų ir Puranų tekstais: kaip Bhagavad-gita, Padma Purana, Višnu Purana, Bhagavata Purana... Vaišnavizmą Vakaruose ypač išpopuliarino krišnaitai. Vaišnavų šventyklos žinomos jau nuo 1 a. pr.m.e. Vaišnavai per gyvenimą turėtų aplankyti 108 divjadešas – šventąsias vietas ir šventyklas. 105-ios yra Indijoje, 1-a Nepale ir dar dvi dvasiniame pasaulyje (Param-pagam - šventieji Dievo stulpai; Tiruparkadal - „pieno vandenynas“, kuriame ilsisi Višnus).

⁶⁾ Sarvadžnatmanas - advaitos filosofas, gyvenęs apie 900-uosius ir buvęs Surešvaros mokiniu. Žinomas savo „Samkšepa-šariraka“, kuriame aiškinos svarbiausias advaita vedanta koncepcijas. Pirmame skyriuje parodo, kaip Brahmanas yra visa ko priežastis ir paaiškina adžnana ryšį su Brahmanu. Nors Brahmanas kuria pasaulį per adžnaną, šis neturi realios tikrovės ar nepriklausomo egzistavimo ir egzistuoja tik nežinantiems. Jis dingsta kartu su Tiesa, ištirpsta tarsi sviestas ant ugnies. Antrame skyriuje tęsia Brahmano aiškinimą ir parodo, kaip advaita skiriasi nuo budizmo. Trečiame skyriuje aprašo sadhana (metodus) adžnanos pašalinimui ir t.t.

⁷⁾ Drišti-srišti-vada - „kūrimo per pojūtį doktrina“, advaita vedanta atšaka. Ji laiko, kad juntamas reiškinių pasaulis randasi tik žmogaus stebėjimo proceso metu ir matomas kaip jo paties mentalinės konstrukcijos pasaulis, neturintis objektyvios tikrovės, nės teegzistuoja tik mintyse. Tad mąstymas yra Visatos priežastis; pasaulis sutveriamas minties.

⁸⁾ Mandana Mišra - apie 8 a. gyvenęs indų filosofas, rašęs apie mimansa ir advaita vedanta mokyklas. Buvo karma mimansa mokyklos pasekėju ir Šankaros amžininku. Dažnai tapatinamas su Surešvara. Žinomas kaip „Brahmasiddhi“ autorius. Plačiau apie jį >>>>>

⁹⁾ Vačaspati Mišra - 9-o ar 10-o a. indų filosofas, rašęs daugybe temų, tad vadintas „tas, kuriam visos sistemos jo“. Jis parašė komentarus beveik visų 9-o a. induistinių mokyklų pagrindiniams tekstams – ir net budizmo bei čarvakos (indų materializmo). Jo „Tattvabindu“ („Tiesos lašas“) dėmesį sutelkia mimansos teorijoms apie sakinio prasmę. Jis parašė „Bhamati“, komentarus Šankaros „Brahma Sutra Bhašija“, pavadindamas juos savo žmonos vardu.

¹⁰⁾ Nacionalinė Savanorių organizacija (RSS, Rashtriya Swayamsevak Sangh) – dešinės pakraipos nacionalistinė sukarinta organizacija Indijoje, nesanti komunistinės pakraipos. Ją 1925 m. įkūrė gydytojas K. B. Hedgewar’as. Šiuo metu ji turi apie 5-6 mln. narių. Ją priimta laikyti partijos „Bharatiya Janata“, iškilusios 1980 m., pirmtake. Jos oficialiu leidiniu yra laikraštis „Organiser“, įkurtas 1947 m. Ji kuri kelis kartus uždraudžiama, pvz., 1948 m., kai jos narys N. Godse nušovė M. Gandį. Neretai dalyvaudavo religinio pobūdžio riaušėse.Tačiau ji tapo plačiai žinoma savo veikla likviduojant stichinių nelaimių pasekmes, pvz., ciklono Orisoje 1971 m. ar 2001 m. po žemės drebėjimo Gudžarate.

¹¹⁾ Bani Dešpandė (Vidyadhar Laxman Deshpande, 1927-2015) – indų komunistų lyderis. „Vedantos visatoje“ (1974) jis aptarė Vedų mąstymo evoliuciją per įvairias mokyklas ir aiškino dialektikos dėsnius kaip jie buvo išvystyti vedantos filosofijoje. Toji knyga KP sluoksniuose buvo priimta prieštaringa, laikyta reakcine. Jis taip pat parašė pratarmę gerai žinomai S.A. Dange knygai „Indija: nuo primityvaus komunizmo iki vergijos“ (1955). Yra ir kitų knygų autorius.

¹²⁾ Fridrichas Vindišmanas (Friedrich Heinrich Hugo Windischmann, 1811-1861) – vokiečių orientalistas, dvasininkas. Tyrinėjo indoeuropiečių lingvistiką, senovės persų ir armėnų (nustatęs, kad armėnų kalba priklauso indoeuropiečių indo-iranėnų šakai) istoriją, zoroastrizmo mitologiją… Kaip dvasininkas, gynė bažnyčios teises prieš valstybę; rašė mokslinius darbus, ginančius Petro laiškus ir Pauliaus laišką galatams. Vedantai skirta jo disertacija „Sancara sive de Theologumenis Vedanticorum“ (1833), kurioje indų kosmologiją ir ontologiją nagrinėjo filologiniu požiūriu.

¹³⁾ Greivsas Haftonas (Graves Chamney Haughton, 1788-1849) – britų orientalistas. Skelbė straipsnius įvairiomis temomis. Geriausiai žinomas knyga „Vedantos filosofijos pristatymas“ (1835), kurioje bandė pateikti indų metafiziką prieinamą Vakarų skaitytojui. Ypač akcentavo kaip mąstymas ir moralė kyla iš dieviško šaltinio.

¹⁴⁾ Tomas Faulksas (Thomas Folkes, 1826-1901) – Velso dvasininkas, indologas, vertėjas. Nuo 1849 m. misijose Indijoje, Ceilone. Nagrinėjo istorijos, sanskrito ir tamilų klausimus. Vertė iš sanskrito ir tamilų kalbos; tarp jų, iš tamilų kalbos išversta ir „Eklektiškoji vedanta: filosofinė poema, dažnai naudojama moterų“ (1860). Tai 17 a, asketo Perur Cantalinka „Aviratavuntiyar“ perteikimas jungiantis advaita vedantą su kasdieniu moterų dvasingumu.

¹⁵⁾ Džeimsas Balantainas (James Robert Ballantyne, 1813-1864) – škotų orientologas, vertėjas. Atsikėlė į Indiją ir nuo 1841 m. buvo kolegijos Varanasyje direktoriumi. Į Europą grįžo 1861 m ir buvo paskirtas „East-India Office“ bibliotekininku. Išleido sanskrito, hindi ir marati kalbų gramatikas bei priskiriamą Patandžaliui „Mahabhašiją“ (1856), taip pirmą kartą pateikdamas Europai indų gramatinę tradiciją. Tačiau vertingiausi njaja, sankja, vedantos ir kitų mokyklų traktatų vertimai. Kartu bandė rasti sąryšį tarp indų ir Vakarų minties (pvz., Krikščionybė, priešpastatyta indų filosofijai“, 1860).

¹⁶⁾ Maksas Valezeras (Max Gebhard Lebrecht Walleser, 1874-1954) – vokiečių indologas, Heidelbergo un-to profesorius (1911-39). Tapo žinomas knyga „Senovės budizmo filosofiniai pagrindai“ (1904). Redagavo knygų ciklą „Budizmo tyrinėjimų medžiaga“ (išleista 21 t.). Vedantą tyrė per lyginamąją analizę. Jo „Ankstyvoji vedanta“ (1910) peržiūrį ankstyvąjį jos kelią, samplaiką su ankstyvuoju budizmu ir ją kritikuoja. Vedantos klausimus paliečia ir 4-tomyje veikale „Budistinė filosofija ir jos vystymasis“ (1904-27). Kentėjo nuo psichikos negalavimų.

¹⁷⁾ Rudolfas Otas (Rudolf Otto, 1869-1937) – vokiečių liuteronų teologas, filosofas, religijotyrininkas, Marburgo un-to profesorius (1917-29). Išgarsėjo „Šventybės idėja“ (1917). Jis, priešingai nei dauguma kitų to meto religijotyrininkų, atmetė racionalųjį religijos pažinimo kelią ir ją nagrinėjo iš iracionalios pusės: dievybė tai ne idėja, abstrakcija, moralinė alegorija, o baisi galybė, pasireiškianti per Dievo „rūstį“. Šventybė žmogų užburia, priverčia jausti baimę, siaubą, pagarbą dėl jos gniuždančio pranašumo, galybės visiškos pilnatvės, paslaptingumo, žavesio tuo pat metu. Tuos iracionalius pojūčius jis vadino numinoziniais. Po kelionės į Rytus (1927-28), labai susidomėjo induizmu.

¹⁸⁾ Maisoras Hirijana (Mysore Hiriyanna, 1871–1950) - indų filosofas, vertėjas, filologas, profesorius Maisoro koledže (1919–1927). Vertė ir tyrinėjo upanišadas, indų filosofiją (vediškąją ir post-vedinę) ir klasikinę literatūrą, ankstyvąjį budizmą ir džainizmą. Svarbus jo indėlis į lyginamąją lingvistiką, advaitos tyrinėjimus („Naishkarmya-siddhi“, 1925; „Vedanta-sara“, 1929). Svarbiausi veikalai: „Indų estetika“ (1919), „Upanišadų etika“ (1924), „Indijos filosofijos metmenys“ (1932), atnešę pasaulinį žinomumą, „Filosofijos misija“ (1960).

¹⁹⁾ D.N. Srinivasačaris (D.N. Srinivasachari) - indų filosofas, paskelbęs „Šankara ir Ramanudža“ (1913), nagrinėjantį advaida vedanta ir višišta advaita skirtumus (Brahmano, dživos ir pasaulio) bei kelią į išsilaisvinimą (mokšą).

²⁰⁾ Olivjė Lacombas (Olivier Lacombe, 1904–2001) – prancūzų filosofas, indologas, Paryžiaus un-to profesorius (1959-1974). Jungė tomizmą su indų filosofija dėmesį sutelkdamas į lyginamąjį misticizmą („L'Expérience du soi“; 1981, su Louis Gardet’u), klasikinę vedantą ir Absoliuto metafiziką.

²¹⁾ P.N. Srinivasačaris (Panangattur Narasimha Srinivasachari, 1880–1959) – indų filosofas, koledžo Madrase profesorius. Specializavęsis vedantos tyrinėjimams Geriausiai žinomas dėl išsamių, aiškių višišta-advaitos (kvalifikuoto nedualizmo) ir bhedabhedos (tapatumo skirtume) filosofijų aiškinimų. Jis naudojo palyginamąjį principą; indų filosofiją lygino su Vakarų idealizmu, panteizmu ir teizmu. Pagrindiniu jo kūriniu yra „Višišta advaita filosofuja“ (1943), kuriame išnagrinėjama Brahmano prigimtis, individualios sielos (dživos) bei visatos santykis, parodant, kaip suderinamas absoliutus monizmas ir pliuralizmas. Jau po mirties perspausdinta „Gitos etinė filosofija“ (1966).

²²⁾ Helmutas fon Glazenapas (Otto Max Helmuth von Glasenapp, 1891-1963) – vokiečių indologas ir religijotyrininkas, Tiubingeno un-to profesorius (1946–59), specializavęsis indų filosofijos istorijos srityje. Be daugybės istorinių-filologinių studijų apie sanskritinius tekstus ir klasikinės sanskritinės poezijos vertimų į vokiečių kalbą, jis taip pat paskelbė trijų pagrindinių dharminių religijų (induizmo, džainizmo ir budizmo) apžvalgas. Be to nagrinėjo ryšius tarp modernių vokiečių filosofų.

²³⁾ T.M.P. Mahadevanas (Telliyavaram Mahadevan Ponnambalam Mahadevan, 1911-1983) - indų filosofas, autorius, Madraso un-to profesorius, tyrinėjantis advaita vedantą. Buvo pasišventęs šiuolaikinio mokytojo Ramana Maharši sekėjas. Gausiai publikavo apie misticizmą, metafiziką ir šventuosius. Jo „Gaudapada: ankstyvosios Advaitos studija“ (1952) yra fundamentali Gaudapados, ankstyvosios vedantos mąstytojo Šankaros mokytojo, mokymų analizė. Joje išsamiai paaiškinama „Mandukya karikoje“ esanti dialektika ir metafizika.

²⁴⁾ Paulius Hakeris (Paul Hacker, 1913-1979) - vokiečių indologas, Pensilvanijos un-to profesorius (1971-78), tyrinėjimus sutelkęs ties indų filosofija, ypatingą dėmesį skyręs advaitai vedantai, puranams ir hindi kalbai. Garsėjo griežta teksto filologija ir filosofiniu tikslumu; jo darbai apėmė tradicinę sanskrito egzegezę, šiuolaikinį induizmą ir lyginamąją teologiją. Kritikavo neo-vedantą, aiškindamasis kaip Swami Vivekananda reinterpretavo tradicines indų koncepcijas. Įtraukė „inkliuzyvizmo“ terminą, juo išreikšdamas indų filosofijas universalumą. Be indų filosofijai skirtų kūrinių, parašė daug ir teologinių raštų. Tekste nuoroda yra į „Ankstyvosios advaitos tekstų tyrimai: Šankaros mokiniai“ (1951).

²⁵⁾ Kota Murtis (Kotha Satchidananda Murty, 1924-2011 ) - indų filosofas, Andhra un-to Visakhapatname profesorius, nagrinėjęs advaita vedanta ir budizmą (ypač madhyamaka). Laikomas „kritišku tradicionalistu“. Jam filosofija nebuvo vien abstrakti; „jos problemos – gyvenimo problemos“. Savo „Atskleidimas ir aptarimas advaita vedantoje“ (1959) jis kritiškai įvertina žmogau proto ribas lyginant su raštų liudijimais. Vėliau „Advaitinėje sampratoje“ (1985) ją vertino jau tiek kritiškai, tiek iš vidaus. Ankstyvojoje Indijos istorijoje ieškojo „Indijos dvasios“ – pasaulietinių, racionalių, materialistinių pagrindų. Kritikavo šiuolaikinč Vakarų filosofiją, tiek analitinę, tiek egzistencializmą, aptardamas Ž.P. Sartro, A. Plantingo, A. Flju, N. Mankolmo kūrinius.

²⁶⁾ Lambertas Šmithauzenas (Lambert Schmithausen, g. 1939 m.) - vokiečių indologas ir budistologas, Hamburgo un-to profesorius (1973-2005). Jo pagrindinėmis tyrinėjimų sritimis buvo jogačara ir budistinė etika. Labai vertintos jo tibetietiškų ir kiniškų budistinių šaltinių, o taip sanskrito ir pali kalbomis, lingvistinės analizės. 1965 m. paskelbė monografiją apie Mandanamišros „Vibhramaviveką“, kurioje pagrindinį dėmesį skyrė suklydimo (khyativada ) epistemologijai. Išleido dvitomį „Alayavidžnana“ (1987) apie jogačaros ištakas. Nagrinėjo augalų vaidmenį budizme apie tai išleidęs kelias monografijas (pvz., „Augalų juslumas ankstyvajame budizme“, 1991).

²⁷⁾ Klausas Riupingas (Klaus Roeping, 1940-2005) – vokiečių indologas, žinomas gausiu indėliu į vedantos ankstyvosios istorijos ir tekstualinės analizės tyrinėjimus. Į vedantą žvelgė iš griežtai mokslinės perspektyvos taško per filologinę pirminių sanskritinių tekstų analizę. Jo labiausiai vertinamas darbas yra „Ankstyvoji vedantos istorija“ (1977) Taip pat atliko lingvistinius Šankaros ir Bhaskaros komentarų palyginimus, o taip pat atsekė „Brahma sutros“ teologinių argumentų evoliuciją ir kaip jie išsivystė į absoliutų dualizmo nebuvimą (advaitą). Taip pat filologiją panaudojo indų mitologijos tyrimams (pvz., vandenyno plakimui bei Višnaus inkarnacija į vėžlį).

²⁸⁾ Tilmanas Feteras (Tilmann Ernst Vetter, 1937-2012) – vokiečių kilmės olandų orientologas, dėmesį skyręs Indijos (ypač advaita vedantai), Tibeto ir budizmo mokykloms; Leideno un-to profesorius (nuo 1975 m.). Žinomiausia jo knyga „Ankstyvojo budizmo idėjos ir meditacinės praktikos“ (1988) naujai įvertina istorinio Budos mokymą, tvirtindamas, pradinė išsivadavimo praktika labiau rėmėsi dhyana (gilia meditacija ir minčių pašalinimu) nei vėliau pabrėžiama analizuojančia „išlaisvinančia įžvalgą“.

²⁹⁾ Vilhelmas Halbfasas (Wilhelm Halbfass , 1940-2000) - vokiečių indologas ir filosofas, Pensilvanijos un-to profesorius (1982-2000), kartu su kitais šį universitetą pavertę sanskrito studijų Amerikoje centru. Be kitų, išleido ir „Indija ir Europa“ (1981), lyginamąką apžvalgą naudodamas ksenologijos principus. „Apie būtį ir tai, kad yra“ (1992) kritiškai įvertino vaišešiką. Vėliau dėmesį nukreipė į tai, kaip tradicinės religinės koncepcijos dera su šiuolaikine etine ir politine realybe (Karma und Wiedergeburt im indischen Denken, 2000). Mėgo klausytis muzikos, ypač R. Vagnerio.

³⁰⁾ Sengaku Mayeda (g, 1931 m.) - japonų filosofas, pedagogas ir autorius, žinomas rašiniais apie indų filosofija (ypač A. Šankaros). Dėstyti pradėjo 1964 m - pradžioje Pensilvanijos un-te, o 1968 m. grįžo į Japoniją; toliau profesoriavo Tokijo un-te (1973-91). Vėliau gavo profesoriaus pareigas Indijos Musašino moterų un-te (iki 2001 m.). Galiausiai yra Rytų ins-to vykdančiuoju direktoriumi. Nelaiko indų filosofijos statine, o tiria jos evoliuciją ir šiuolaikinius socialinius jos taikymus. Išleido ar redagavo nemažai knygų, tarp jų ir dvitomį „Tūkstantį mokymų“ (1992) su 27 poezijos ir 11 prozos rankraščių (jo verstų) kritinėmis studijomis.

³¹⁾ Vinajakas Deitas (Vinayak Hari Date, 1900-1987) – indų filosofas, mistikas, specializavęsis advaita vedanta srityje, geriausiai žinomas monumentaliu dvitomiu „Išaiškintoji vedanta: Šamkaros komentarai Brahma sutroms“ (1954) perteikiantis tiek iš metafizinės, tiek iš gilios dvasinė perspektyvos. Skirtingai nuo kitų, Šankarą laikiusių griežtu logiku, jis pateikė jį kaip mistiką su giliai teisinėmis pažiūromis. Nuo 1947 m. gyveno Radžastane ir savo veiklą siejo su Džadpuro ir Džaipuro un-tais. Anot jo, filosofija galiausiai yra pavaldi dvasiniam išsipildymui ir asmeninei patirčiai.

³²⁾ Mario Piantelis (Mario Piantelli, g. 1943 m.) - italų indologas ir religijotyrininkas, Turino un-to profesorius (nuo 1982 m.). Ypatingą dėmesį skiria vedantai, ypač Šankarai. Savo 1974 m. veikale jis analizuoja Šankaros vaidmenį atgaivinat ortodoksinę indų filosofiją. Giliai susidomėjęs majos problematika ir kaip ankstyvieji Vakarų filosofai suprato jos problematiką; 1986 m. studijoje pateikia A. Šopenhauerio upanišadų interpretaciją ir majos koncepcijos įtraukimą į jo filosofiją. Aiškinasi ir apie šiuolaikinius dvasinius Indijos veikėjus (pvz., Sai Baba iš Širdžio) ir išleido „Religioni e filosofie dell'India“ (1984) apie dabartines dvasines Indijos tradicijas.

³³⁾ Viktorija Lysenko (g. 1953 m.) - tarybinė filosofė (indologė ir budistologė), užsiimant ankstyvąja indųir budizmo filosofija; viena iš „Didžiosios Rusijos enciklopedijos“ autorių. Dirba MA Filisofijos inst-te, kur vadovauja Rytų filosofijos skyriui 1982 m. apgynė kandidatinę disertaciją apie vaišešikos atomizmą, o 1998 m. ir daktarinę. Apie vaišešikos atomizmą išleido knygą (1986); o taip pat ir „Vaišešikos universumą“ (2003), kur išvertė Prašastapados veikalą su Šridharos komentaru.