Kai susikerta tikėjimų dogmos...
Evoliucija ar pasaulio sukūrimas

George Orwell

Biblija prasideda: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“. Jei mes priimame Biblijos tiesas, turime pradėti nuo šio sakinio. O mokslas stengiasi paneigti jį. Todėl tikėjimas (tarp jų šiuo klausimu gana aktyvi Jehovos liudytojų pakraipa) sukyla prieš evoliucijos koncepciją. Tačiau sukilti dar maža, reikia įrodyti savąją tiesą! Kaip tai padaryti?

Stebėjimai rodo (tai akivaizdu paklausius jau minėtos Jehovos liudytojų pakraipos), kad evoliucija „paneigiama" remiantis dviem pagrindiniais „banginiai“":

  1. Biblijoje viskas tiesa, nes ji apreikšta paties Dievo (Jehovos, nors Biblijos pradžioje veikia Elohimas), - o tai (kad apreikšta) žinome, nes parašyta pačioje Biblijoje. To „neneša“ jokia logika!
  2. Pirštu kaišiojami visokie sunkumai, su kuriais susiduria evoliucijos koncepcija, tačiau nepateikiama savosios pusės svarių įrodymų, - nebent „įrodymai“ būtų straipsnių gale paminėtos citatos iš Biblijos.

Neužmirštamas ir psichologinis poveikis, pvz., pašnekant apie protėvius, kilusios iš kažkokios ten amebos, - ar daugelis galėtų nerausdamas tarp svetimų pasakyti, kad jo tėvai buvo valkatos ar psichai? O čia dar kažkoks primityvus vienaląstis...

Štai kodėl pateikdamas Hovindo teksto pradžią, apie pasaulio sukūrimo ir evoliucijos priešpriešą, siūlau atidžiai perskaityti ir
Džordžo Orvelo straipsniuką apie sunkumus, įrodinėjant net paprasčiausius teiginius, pvz., kad Žemė yra apvali.

Galutinio eksperimento maršrutas

Amerikiečių pastorius Will Duffy iš Kolorado grupei „ploščiažemininkų“ (tikinčiųjų, kad Žemė plokščia; joje buvo 3 iš 15) 2024 m. gruodžio 14-ąją suorganizavo kelionę į Antarktidą. Jo tikslu buvo ne tik parodyti, kad jiems nėra jokių kliūčių ten apsilankyti (jie tvirtino, kad 1959-ųjų „Sutartis dėl Antarktidos“ draudžia vykti į ten), bet ir tai, kad ten saulė šviečia ištisas 24 val., kas neįmanoma, jei Žemė būtų plokščia. Dabar Antarktidoje yra „vasara“, o vykti į ten vasarą labai svarbu, nes būtent vasarą, dėl Žemės pasvirimo, saulė nemažoje Antarktidos dalyje nenusileidžia. Ekspedicija į Union‘o ledyną buvo pavadinta „Galutiniu eksperimentu“ – ir poveikį plokščiažemininkams padarė didelį, pvz., Jeran Campanella buvo apstulbęs, kad saulė ten šviečia vidurnaktį. Vis tik kitas dalyvis (Austin Whitsitt’as) buvo mažiau įtikintas, nors jie ir nerado ledo sienos, kuri juosia plokščią žemę.

Tačiau nesusilaikysiu nepasakęs pora žodžių apie patį Vartiklyje dažnai paminimą autorių.

Džordžas Orvelas (1903-1950), gimęs Indijoje, visąlaik buvo tikras maištininkas. Jo pagrindinė paskutinių metų nuostata - kova prieš bet kokį totalitarizmą - ypač stipriai išreikšta paskutinėse knygose:
„Gyvulių ūkis“, kuri gali būti puiki iliustracija visiems šių dienų lietuviškiems valdininkams, ypač prisiminus garsųjį knygos šūkį:
„Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus“.

Ir ypač distopijoje (t.y. anti-utopijoje) „1984-ieji", kurios citata labai tinka pailiustruoti sovietmetį:

„Partijos iškeltas idealas - tai kažkus didus, baisus ir žvilgantis (...) Realybėje, tai pūvantys, pilki miestai, kuriuose alkani žmonės šliurksena kiaurais batais, gyvena apsilaupiusiuose 19 a. namuose, kur visada trenkia kopūstais ir netvarkingomis išvietėmis“.

Kodėl gyvūnai vis tik svarbūs „Gyvulių ūkyje“?

Dž. Orvelo „Gyvulių ūkis“ (1945) veikėjai yra gyvuliai, tačiau jis ne apie gyvulius (o apie TSRS ir kas joje nutiko komunizmo idealams). Ir pats Orvelas aiškino, kaip turėtų būti skaitomas tas romanas – jis priklausė tai kartai, kuri dar nebuvo girdėjusi Roland Barthes teorijos apie autoriaus mirtį (tai idėja, kad žodžiai kalba už save ir autoriaus ketinimai yra visai nesvarbūs).

Tačiau kas būtų, jei gyvulius romane priimtumėm rimčiau?!

Orvelas šį trumpą romaną rašė tuo metu, kai buvo laikoma moksliškai nepriimtina, kad gyvūnams būtų priskirta minčių ar net jausmų turėjimas. Č. Darvino 1859 m. įžvalga, kad žmonės yra susiję su visomis kitomis gyvūnų rūšimis, buvo praleista proga pagalvoti apie tai, kaip pirmųjų savybės gali būti antruosiuose. Vietoj to, Orvelo laikų gyvūnų psichologai dar tvirčiau nei bet kada anksčiau tvirtino, kad egzistuoja kognityvinis atotrūkis tarp žmogiškųjų „mes“ ir gyvūniškų „jų“.

Orvelo amžininkai sociologai ir humanistai pritarė tam skirtumui. Claude Lévi-Strauss 1962-ais rašė, kad „su gyvūnais gera mąstyti“, t.y., jei ištirsime žmonių žmonių įsitikinimus apie gyvūnus, galėsime atskleisti savo pačių gilumines vertybes ir socialinius modelius.

Pagal dabarties standartus ir atsižvelgiant į šeštąjį masinį išnykimą (mokslininkai mano, kad jis jau prasidėjo), tai atrodo kaip apgailėtinas teiginys. Šiuolaikiniai daugialypiai tyrimai atmeta mintį, kad gyvūnai tėra vien tik žmonių ištekliai, net ir filosofiškai. Netgi priešingai, daugelyje pasaulio kultūrų ir visuomenių yra tradicijų bendrauti su gyvūnais taip, kad būtų pripažįstamas jų individualumas. Žmonės, gyvenantys kartu su kitomis rūšimis ir netgi medžiojantys jas, labai dažnai ima geriau suprasti jų elgesį ir veiksnumą. Viename britų projekte „Permąstant pasakėčias aplinkos krizės amžiuje“ (Rethinking Fables in the Age of Environmental Crisis) nagrinėjama kaip šie santykiai atsispindi pasakėčiose apie gyvūnus.

Gyvendamas eroje iki didelio masto chemija paremtos žemdirbystės, Orvelas buvo ne taip jau toli nuo ikipramoninio ūkininkavimo ir jo gilių žinių apie gyvūnus. Jo 1936 m. esė apie dramblio nušovimą Birmoje kupina sielvarto dėl realaus gyvūno kančios. Taip ir „Gyvulių ūkyje“ atspirties taškas yra gyvūnų kančios – ūkininko-žmogaus žiaurumai neginčijami. Kaip Senasis Majoras, išmintingas ir pagyvenęs kuilys, perspėja kitus gyvūnus: „Jūs, jauni paršai... kiekvienas iš jūsų per šiuos metus žviegsite dėl savo gyvybės ant iešmo virš laužo“.

Pasakojimas keičiasi, jei nuolat prisilaikysim šios realybės. Vėliau istorijoje ją pakartoja Orvelas, kai gyvūnams pranešama apie Pinčfildo ūkio žiaurumus. Žmonių tironija yra gyvūnų priešas, ir nepaisant to, kad jų viltys buvo išduotos vadovaujant kiaulei Napoleonui, jų reikalų teisingumas niekada nesikeis. Kiaulė

Orvelo gyvūnų revoliucija, ūkininko nuvertimas, buvo įkvėpta kiaulės sapno. Senasis Meidžas surenka kitus ūkio gyvulius, kad papasakotų jiems apie savo viziją apie „Žemę, tokią, kokia ji bus, kai žmogus išnyks“ ir žmonių išnaudojimo gyvūnų atžvilgiu neliks. Tai toks aprašymas, kuris galėtu 20 a. gyvūnų psichologus priversti vartytis kapuose. Gyvūnai turintys savo vidinį gyvenimą? Juokinga!

Bet kuris šuns šeimininkas jums pasakytų, kad jo keturkojis draugas sapnuoja – tačiau dešimtmečius leidome mokslininkams mums sakyti, kad jie nesapnuoja. Šunų sapnai yra įpinti į antropologo Eduardo Kohn’o*) „Kaip mąsto miškai“ (2013) sukurtą miško gyvenimo aprašymą, kuriame teigiama, kad visi gyvūnai mąsto ir įsivaizduoja savo ateitį. Jų išlikimas – pagrindinis revoliucijos varomoji jėga ūkiuose – priklauso nuo gebėjimo tai daryti.

Viename įsimintiname epizode aprašoma, kaip beždžionė, norėdama išgyventi, turi aiškintis miško garsus ir panaudoti juos galimoms pasekmėms (nekalta trakštelėjimas ar plėšrūnas?) numatyti. Kohno gyvūnai gyvena prasmės kupiname pasaulyje. Žmogaus gebėjimas per abstrakčią kalbą kurti prasmę yra tik vienas iš universalaus gyvenimo bruožo pavyzdžių.

Sapnai kartojasi visame „Gyvulių ūkyje“, bet galiausiai juos išstumia žodžiai. Gyvūnų įsakymai, užrašyti ant tvarto sienos, yra gudriai vienas po kito taisomi, siekiant pateisinti kiaulių išskirtinumą.

Kai prasmė iškeliama į išorę ir objektyvizuojama rašytiniu žodžiu, ji tampa pažeidžiama. Žodžius galima perrašyti, o kartu su jais – ir praeitį. Gyvūnai tampa netikri dėl savo ikiverbalinių prisiminimų. Sapnai pasakojime išnyksta.

Planuojama paskelbti ir Dž. Orvelo esė „Spaudos laisvė“, sumanytą kaip pratarmę „Gyvulių ūkiui“, tačiau atmestą ir publikuotą tik 1972 m. Joje paaiškina apie problemas, susijusias su knygos išleidimu.

*) Eduardo Konas (Eduardo Kohn, g. 1968 m.) - kanadiečių antropologas, plačiausiai žinomas knyga „Kaip mąsto miškai“ (2013). Knyga remiasi 4 m. etnografiniais tyrimais runų (kečujų) gentyse Aukštutinėje Amazonėje. Remdamasis C.S. Peirce'o semiotine teorija, Konas teigia, kad visos gyvybės formos, ne tik žmonės, dalyvauja įženklinimo procesuose ir todėl turėtų būti laikomos gebančiomis mąstyti ir mokytis. Teigia, kad savimonė nepriklauso tik žmonėms, kad bet kuris subjektas, bendraujantis ženklais, gali būti laikomas savastimi, o tai veda prie sudėtingos „savasčių ekologijos“, kurios dalis yra ir žmonės, ir ne žmonės. Knyga kritikuota dėl to, kad joje naudojamas labai silpnas „mąstymo“ apibrėžimas, o jis nepaaiškina antropomorfizmo ir animizmo. Taip pat parašė atskirą platų straipsnį „Kaip sapnuoja šunys?“ (2007)

Orvelo biografija

Džordžas Orvelas (tikr. pavardė Erikas Bleras) gimė 1903 metais Motiharije, Bengalijoje. Jo tėvas Ričamordas čia dirbo britų administracijos Opiumo departamente. Jo motina Ida vienerių metų sūnų atvežė į Angliją. Penkerių pradėjo mokslus anglikonų mokykloje, po dviejų metų pervestas į vieną prestižiškiausių to meto Šv. Kipro mokyklą. Vėliau mokėsi Velingtono bei Itono koledžuose.

1921 metais, pabaigęs studijas Etone, neturėdamas finansinių galimybių lankyti universitetą, įstojo į Indijos Imperinę Policiją Birmoje. Atsistatydino ir grįžo į Angliją 1928 m., kur apybraižomis išreiškė išaugusią neapykantą imperializmui. Pirmą kartą pasinaudojo slapyvardžiu 1933 m., kai parašė „New Adelphi“. Toks vardas pasirinktas dėl pamėgtos angliškosios tradicijos ir mėgiamos gamtos - Džordžas yra Angliją globojantis šventasis, o Orvelo upė - jo viena mėgiamiausių vietovių Anglijoje.

Keletą metų Orvelas gyveno skurdžiai, kartais neturėjo kur nakvoti, tik vėliau susirado mokytojo darbą, kurį po kiek laiko teko mesti dėl ligų, vėliau dirbo naudotų knygų knygyne padėjėju.

Prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui, Orvelas įstojo savanoriu į Respublikonų gretas kovoti prieš sukilusius Franko nacionalistus. 1937 m. gegužės 20 d. buvo pašautas į kaklą, šio įvykio patirtį vėliau aprašė apybraižoje Sužeistas fašistų snaiperio . 1937 m. birželį su žmona pasitraukė iš Ispanijos, vengdamas galimo arešto.

Antrąjame pasauliniame kare buvo Namų apsaugos narys, 1941 m. pradėjo dirbti BBC vedėju, kur daugiausiai vedė propagandines laidas, kuriomis buvo siekiama užsitikrinti Indijos ir Rytų Azijos paramą Anglijai kare. 1944 m. Orvelas baigė alegoriją „Gyvulių Ūkis“, kuri kitais metais išspausdinta sulaukė gero kritikų įvertinimo ir tapo populiari. Nuo 1945 metų Orvelas buvo „Observer“ savaitraščio karo korespondentu, vėliau rašė laikraščiui „Manchester Evening News“. 1949 metais išspausdinta garsiausia Orvelo knyga „1984“, parašyta Škotijos Juro saloje.

1936 m. Orvelas vedė Eileen O'Shaughnessy, su kuria įsivaikino sūnų. Pirmoji jo žmona mirė 1945 m., o 1949 m. rašytojas vedė antrą kartą - Sonia Brownell. Orvelas mirė nuo tuberkuliozės, būdamas 46 m. amžiaus. Paskutinius trejus metus praleido daugiausia ligoninėse.

Raselo arbatinukas
G. Orwell: Žemė yra plokščia
Ar Žemė tikrai yra plokščia?
Paslaptingoji Žemė - ji GYVA!
Svedenborgas. Pokalbiai su angelais
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
M.Velbekas. Elementariosios dalelės
Zoologija ir mitologija
Senųjų laikų išmintis
Vabalai - ryšininkai
Mitai apie vaivorykštę
8 proto lavinimo stulpeliai
Demiurgai tveria pasaulį
Pranašas Nostradamas
Mitologijos puslapis
Atlantidos puslapis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Vartiklis