Marcelijus Martinaitis

Daina neparašytam eilėraščiui Bėki, eilute, galan gyvenimo, galan gyvenimo - per visą knygą. Bėki per knygą lapas po lapo, lapas po lapo - galan gyvenimo. Palaidi žodžiai vėjas per knygą, veja mažąsias didžiosios raidės. Bėki, eilute, lapas po lapo, o pabėgėjus - dar palūkėki. Žodžių užvyta sustok pabėgus - mes dar pabūsim vidury knygos. Mes dar pabūsim vidury knygos, vidury knygos susimąstysim. Po to pabėgsi mane palikus galan gyvenimo nepalūkėjus. Jaunavedžiai Užsirakinę duris, nuleidę užuolaidas, pritemdytame kambaryje. Užsidarę dviese nuo miesto, bažnyčių, nuo valstybės, nuo bibliotekų, teatrų, - kad nieko neįžvelgtų praeiviai, klasiko paminklas skvere pro aptemdytą langą, kur vyksta meilės grumtynės. Jie vengia enciklopedijų, peizažų ant sienos, senos tėvų fotografijos, papuošalų, dokumentų. Miestas pritemęs - vienas kitas praeivis, šuva, automobilis, -ibinto šviesa, palieta ant asfalto, klasikas, labiau įsikniaubęs į bronzinę knygą, ir dar vienišesnis. Tik šičia tamsu - nuo visų pasitraukę už aptemdyto lango dviese repetuoja agoniją.   Skaitykite „Kūrybos pašaukimas“

Marcelijus Martinaitis. Kada parašėte pirmąjį eilėraštį Čia poetas bando atsakyti į klausimus: kas yra talentas? Kaip ir kada parašomas pirmas eilėraštis? Kas skatina kurti? Ir pagaliau – kokia yra poeto misija? Skaitykite „Kūrybos pašaukimas“ Pastaba: Tai paredaguotas variantas iš Marcelijus Martinaitis, Poezija ir žodis, Vilnius: Vaga, 1977 Paskui užmirštus eilėraščius Jokia kita gyvenimo ir kūrybos sritis nepažįsta tokių netikslingų, kartais beprasmiškų pastangų, kaip poezija. Jeigu jos didumas priklausytų tik nuo pasiryžimo, valios, įdėto darbo, sugaištų metų, tai mes turėtume literatūroje visai kitus vardus, kartais kaip tik tuo tikslu yra pasiekiama labai subtilaus išsilavinimo, bet ne kūrybos tiesos. Paprastai nėra sakoma tiesiai į akis, kad žmogus mestų rašyti, kad tai beviltiška, kad tas noras rodytis viešumoje su savo rašymais jau jį žemina, daro juokingu. Apie daugelį rašančių, kurių kūrybą tenka skaityti keletą metų ar dešimtmečių, galima pasakyti, kad nieko nebus. Retas poetas ar redakcija išdrįsta tai pasakyti, laiškai rašomi kažkaip neaiškiai, maždaug taip: neprarask vilties, jei nori, o jei ne – susiprask ir mesk rašyti. O kitas žmogus gal ir nori to neaiškumo, tos vilties, kad dar kažkas lieka rytojaus dienai, kad ne viskas baigiasi šiandiena. Pas vieną pagyvenusį žmogų mačiau didžiulį, gražiai įrištą tomą. Ten – šimtai atsakymų, gautų iš įvairių rašytojų ir redakcijų. Švenčiant gimtadienį, anūkai iškilmingai į svečių kambarį įnešė šį paauksuotom raidėm tomą. Keli mažai kūryboje nusimanantys žmonės vartė šią knygą, atsargiai, su pagarba dirsčiodami į šeimininką. Vis garsios pavardės, net parašai, pažįstami iš daugiatomių raštų. Pats šeimininkas parodė ir mano parašą. Bet aš neatsiminiau, kokius eilėraščius skaičiau ir kada tai buvo. Tai buvo iš redakcijos automatiškai parašytas laiškas apie eilėraščius, kokių paprastai būna pilni stalčiai. O vartant šią knygą atrodė, kad visas mūsų nedidelis Parnasas sušoko traukti į literatūrą šį nelaimingą žmogų, patarinėjo, mokė, ir beveik tikėjo, kad „daug ir nuoširdžiai dirbant“ atsiskleis „tikras talentas“, kad reikia dar paskaityti tą ir tą, „išvengti deklaratyvumo“, „mintis reikšti meniniais vaizdais“, gilintis į eiliavimo mokslą, daugiau „tikro gyvenimo“. Toje keletą dešimtmečių rašytoje knygoje buvo užfiksuoti nedideli pakilimai ir nusileidimai, mažytės, labai jau mažytės pergalės („jau geriau, bet spaudai dar netinka“, „pamėgink pataisyti, surasti vaizdingesnį pasakymą“ … - tūkstančiai mėginusių kurti pažįsta tokias frazes). Ne vieną karą jau vos vos neišspausdino. Bet kas nors nepasirašė, užšoko už akių, buvo švenčiamas žinomo poeto jubiliejus… ir nieko – per visą gyvenimą. Kaip tai panašu į sapną: štai štai paimsi kažką į rankas, o tas daiktas lėtai lėtai krenta į bedugnę ir nedūžta, kad vėl, rodos, pasieksi… Kiek žmonių paskui tiki, kad jų kūryba „nepraeina“ dėl kokių nors išorinių priežasčių, dėl kurios nors redakcijos apsileidimo ar piktos valios. Ir šis žmogus tokiais žodžiais tikėjo, nesuprasdamas, kad tai vėjų knyga, parašyta pusšimčio visai Lietuvai žinomų žmonių, - ir ne iš piktos valios. Gal pats žmogus susipras, gal susigaudys, perskaitęs tuos pačius žodžius, kad ir jo kūryba yra trafaretas? Gal paprasčiausiai nusibos rašyti? Būna tokių laimingų dalykų. O jei ne, o jei dar užauga ambicija? Ir darosi neramu dėl tos paauksuotos knygos, garsių žmonių laiškų. Kartais tiesiog reikia išgelbėti žmogaus gyvenimą, kad jis netaptų juokingu ar kvailai išdidžiu. O kaip sunku pasakyti žmogui, kad jo kūryba pasibaigs su juo. Ir štai nežinai, kur tavo trafaretinis žodis yra įsidėmėtas. Prisegtas prie daugiametės kūrybos, net neįsivaizduoji, kad tai – dešimtmečiais – palaiko „kūrybinį degimą“. Tokie žmonės kartais tampa nuolatiniais redakcijų ir poetų pacientais, tokie sunkūs, slegiantys ryšiai nenutrūksta dešimtmečiais. Jie kasdien savo kūrybą siuntinėja į įvairias instancijas, prirašo tonas – be jokio vidinio reikalo, iš inercijos, iš kvailo užsispyrimo. Tos kūrybos jau neima net archyvai. Ji tampa ir piktybišku dalyku, jei jai pradedi rodyti dėmesį. Redakcijos gerai žino, kad tie raštai užkariautų ištisus kambarius, prie jų supūtų keli gerai poeziją išmanantys žmonės, mokydami ir išsamiai atsakydami į kiekvieną rašinį. O juk rašoma ir iš baisaus tamsumo, jį stengiamasi pagrįsti kūryba. Tamsumas kartais tampa sąmoningu aktu. Tai baisu. Čia yra visko: užslėpto keršto ir isterijos, nelaimingo gyvenimo r sotumo. Tik labai retai prasiveržia tikras menas. Tiesiog asmeniškai užgauna tuščia, rafinuota kūryba, nejaučiant jokios atsakomybės. Tačiau prie plunksnos tiesiasi žmogaus ranka ir su dideliu gėriu, neramia mintimi. Žinau, gali iki ašarų sujaudinti negrabiai parašytas eilėraštis, kuris netiks jokiai knygai, jokiam žurnalui. Niekam nežinoma kūryba stebina ir savo nepaprastu užmoju; ji atsiranda netikėčiausiose situacijose, jos imasi netikėčiausių profesijų ir likimų žmonės. Kartais sujaudina ne pats eilėraštis, o tai, kad jis buvo rašomas. Nėra tokios, turbūt, gyvenimo srities, tokios situacijos, kurioje nebūtų mėginta kurti. Turiu kelias poetines frazes, kurias parašė mirštantysis, jau gęstant sąmonei. Yra eilėraščių, parašytų didelio dvasinio sukrėtimo metu, sergant. Poezija kaip augalas kabinasi į gyvenimą visur: dykumoj, ant akmens, ties amžino sniego riba... Apie autorių Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936-2013) - poetas, eseistas, vertėjas, visuomeninkas. Nuo 1964 m. dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose; nuo 1980 m. VU dėstytojas; nuo 2000 m. LRT tarybos narys. Priklausė „Sąjūdžio“ vadovybei. Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m.; 1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“. Pagrindinis poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas (tai ypač ryšku „Kukučio baladėse“, kur žemaitis Kukutis yra depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje). Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį jos žlugimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Išleido 10 poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Parašė scenarijų muzikiniam filmui „Vakar ir visados“ (1984).

---

Skaitinių ir poezijos puslapis
Poetinės Vizijos
Atgyja vėjas
Asfodelijų pievos
Siūlai, siūlai susivykite...
Vis tiek ateis pavasaris...
Adomas Mickevičius. Piligrimas
Eduardas Mieželaitis. Tapsmas
Lukas Vangelis. Iki ir po sapno
Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
A. Zalatorienės eilėraščiai: SKINU DIENAS
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Algis Markevičius. Eilėraščiai
Žigmondas Moricas. Vainikas
Lukas Vangelis. 13 17 40
Romanas 'Palikti'
Alegorija „Kutai“
Fantastikos skiltis
NSO puslapis
Vartiklis