Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Negaliu pamiršti apsakymo, skaityto prieš keletą metų apie žmogų, dideliame meiste važiuojantį
troleibusu ir staiga toje kamšatyje pamačiusį pažįstamą veidą. Toliau mintys, kurias sukelia tas veidas,
prisiminimai, vaikystė, prarasti namai... dar ten buvo kažkas apie baltą dėmelę žmogaus sąžinėje. Aš
įsivaizduoju, kaip rašytojas siekė meninio efekto, ir jam pavyko: niekas taip neišryškina juodumo, kaip maža
balta dėmelė... Kodėl aš prisimenu tą Baltą Dėmelę? Nes likimui lėmus, aš susipažinau su tuo žmogumi,
kuris, kaip paaiškėjo, ir buvo to įsiminusio apsakymo autorius...
Aš su vaiku atvažiavau į pajūrio kurortą vėlų rudenį. Jau buvo šalnos rytais. Gatvės, einančios link jūros,
buvo prikritusios lapų. Eidavai kaip minkščiausiu kilimu. Man parodė kelis rašytojus, atvažiavusius į kurortą
rudenį padirbėti. O iš tikrųjų jie nieko nedirbo. Keldavosi vėlai, eidavo gerti kavos, vaikštinėdavo po turgų,
paskui slinkdavo pietauti į tokius poilsio namus, kur valgyklos vedėjo pavardė buvo Rotšildas...
Baltos Dėmelės autorius vis pasipainiodavo man ant kelio, ir galiausiai jis mane užkalbino, grubokai
pajuokavęs, kad ims man statyti kilpas. Mano sūnelis tai išgirdęs labai išsigando, ėmė traukti mane už
rankos tolyn nuo to pikto, pavojingo vyriškio. Baltos Dėmelės autorius žvilgtelėjo į jį ir, neslėpdamas, kad
nemėgsta vaikų, ėmė pasakoti, kad dabar rašo apie pradinuką, kuris knygas nešiodavo fanerinėje dėžutėje
su išpaišytu mėlynu gaidžiu... Mano naivus sūnus tuoj ėmė prašyti tokios dėželės, o rašytojas patenkintas
juokėsi. Paskui mes kartu ėjome valgyti pas Rotšildą... Taip užsimezgė pažintis. Vaikas, visur vaikštantis su
mumis, teikė mūsų santykiams nekaltumo. Kaip vėliau supratau, Baltos Dėmelės autorius mėgo pagloboti
pradedančias autores. Prieš jas jausdavosi tikrai didelis, Toks ir buvo, žinoma, tačiau moteriškasis kerštingas
piktumas nori jam pripaišyti nesamas nuodėmes: puikybę, o gal abejingumą arba net šaltą išskaičiavimą...
Aš bent nežinau, kad jis būtų kam nors iš tikrųjų padėjęs. Tik ruošdavosi tai daryti... Tarsi dėliotų ant vaišių
stalo valgymo įrankius, indus, o pačių valgių vis neneštų...
Man atėjo telegrama iš namų su bloga žinia. Aš pasibeldžiau į Baltos Dėmelės autoriaus duris. Jis atidarė ir
stovėjo nustebęs. Šaltokas žvilgsnis tramdė mane, bet aš kvailai paklausiau, ką jis veikia šią popietę.
Nereikėjo net jo atsakymo ir taip buvo aišku, - stalas užverstas popieriais, rankoje plunksnakotis. Tada
aš pasakiau, kad išvažiuoju, atėjau atsisveikinti... O mano širdis, rodėsi, plyšta iš skausmo. Laimingai,
laimingai, susitiksime mieste. Jis pralinksmėjo, pajutęs, kad neturiu jam jokių pretenzijų, ir užtrenkė duris.
Taip susiklostė, kad aš nieko neparašiau. Pasilikau prieš dešimtį metų silpnai blykstelėjęs talentas. Bet
jis yra manyje, talentas, ir aš galbūt dar imsiu rašyti senatvėje...
... Važiavau perpildytu troleibusu ir staiga žmonių kamšatyje pamačiau pažįstamą veidą. Tai buvo jis, dabar
jau išgarsėjęs rašytojas, su kuriuo kažkada vaikštinėjau po minkštais klevo lapais išklotas pajūrio miestelio
gatves. Ir mano sūnus pavydėdamas spausdavo man ranką, kaip žvėrelis suleisdamas nagiukus, o aš
nejausdavau skausmo, nes širdis buvo pilna neišsipildžiusios meilės...
Prisiminiau ir tai, kaip jis užtrenkė prieš mane duris, palikęs nevilčiai, - juk aš važiavau į laidotuves! ir
tai, norėčiau tikėti vienintelė juoda dėmelė jo baltoje sąžinėje.
Judita Pesankaitė. Vakaras keturiese
Dar traukinio stotelėje padangė užsiliepsnojo žvarbiu žiemos vakaru. Tolyn nusidriekė gelsvi laukai. Kieta sniego pluta žibėjo lyg nublizginta.
Jau dvi valandos, kaip jie ėjo retu mišku. Retkarčiais nurėkšdavo bruknę kaip kraujo lašą, papurtydavo sniego
naštos sulenktą medį ar stipriai surikdavo, kad aidas nugaustų per visą mišką
Ir nepajuto, kaip į mišką atslinko
melsva sutema, pilna ištekinių medžių ošimo ir gailaus mažyčių paukščių ciksėjimo...
Ula visą kelią galvojo apie namus. Prisiminė piktus, kudlotus šunis. Kraujo ir šlapimo pėdsakus ant šviežiai suminto sniego. Stirnas,
baikščiai iškėlusias gražias galvas. Elzę. Ji sėdėdavo parėmusi rankomis apvalius skruostus. Gal nuo to visada atrodydavo tarsi užsimiegojusi.
Ula pirmoji pamatė susigūžusį namą ir sulėtino žingsnį. Paskui liovėsi spygavusi Voverė. Nutilo Bartas. Tik Vilius kosėjo ir traukėsi į apykaklę.
Jie nelakstė po namą ir nešūkavo, Viskas atrodė taip keista. Ir sumanymas vieną vakarą praleisti padoriai.
Ir ugnis, šnypščianti šlapiose šakose, ir bekeiksmė, skaidri tyla, kuri juos erzino ir kažkaip maloniai baugino.
- Čia, turbūt, užeina žmonių, - pasakė Bartas. Jo mėlynakis veidas atrodė giedras ir pavargęs.
- O man čia baisu kaip vaikystėje, - sukuždėjo Voveris.
- Eik, eik, baile, - nusišaipė Bartas.
- Tik nepradėk kivirčytis, - tingiai perspėjo Ula. - Prieš mus dar visa ilga naktis.
Jie visiškai pamiršo traukinį, kuriuo būtų galėję išvažiuoti naktį. Nustojo stebėtis ir abejoti.
Pradėjo darytis šalčiau. Tai vienas, tai kitas pakurstydavo ugnį. Ji blykčiojo ir tamsiais šešėliais glostė visų veidus.
- Šulinys, - tarė Bartas. Ir visi galvodavo apie šulinį. Išgirsdavo ir vandens teškesį, ir rato cypimą.
- Vėtrungė šypsojosi Ula. Jie išgirsdavo pūgą lauke ir tylų kleketavimą. Linksėjo galvomis ir juokėsi.
-
Palėpė, - šnipštelėjo Voveris.
- O, - kvatojo Vilius, - kartą aš ten pamačiau Elzę.
- O, jūs ir nežinote
Gera buvo
- Elzė, - kažkaip ypatingai sušnibždėjo Ula.
- Kur ji padėjo savo vaiką? - paklausė Voveris.
- Palikit, palikit Elzę ramybėje, - griežtai pasakė Ula ir įsižiūrėjo į prigesusią ugnį. Ji nepamiršo tylių vakarų. Lengvų Elzės rankų, languotos skaros.
Dabar jie tylėjo. Klausėsi vėtros ir sniego krebždėjimo. Tyla buvo ir jų viduje. Už ją buvo galima atiduoti viską.
Bartas sėdėjo susilenkęs, suleidęs pirštus į garbanotus plaukus, Vilius atsilošęs ir suraukęs blyškų veidą,
Ula išraudusi ir suraukusi antakius. Voverė susigūžusi savo kailiniuose, atkišusi smailą snukutį ir išsprogusias
arti viena kitos akis. Jai vis tebebuvo baisu. Gal todėl ji pirmoji išgirdo keistą sniego gurgždesį, sumišusį su pūgos ošimu.
- Paklausykit, - sukuždėjo ji virpančiu balsu.
- Žmogus, - atsistodamas pasakė Bartas, - Gesinkime ugnį.
Ula su Vilium užslopino liepsną šlapiu skuduru. Jie sustingo ir, sulaikę kvėpavimą, klausėsi krebždėjimo už sienos.
- Gerai, kad uždariau duris, - sušnibždėjo Vilius ir tyliai sukosėjo.
- Gal ten koks paklydęs? - Voverė įsikibo į Ulos ranką.
- Tegul jį velniai nujoja, - sušnypštė Bartas.
Jie ilgai laukė tamsoje. Paskui Vilius ėmė kurstyti ugnį.
- Palauk, gal dar nenuėjo? - abejodama šnibždėjo Ula.
- Reikėjo jį įleisti
- nedrąsiai ištarė Voverė.
- Įleisti, kad jis suknistų visą vakarą? Psiche tu!
- Ula, Viliau! Mes juk negerai padarėme. Reikia jį pasivyti.
- Vykis pati, - nusišaipė Vilius.
- Vykis, vykis, idiote! - sušuko Bartas.
Voverė nutilo; ją krėtė šiurpas, vien pagalvojus apie tamsų lauką.
- Prakeikta ragana, - dar sušvokštė Bartas.
- Nereikėjo mums išsigalvoti šitokių nesąmonių, - ištarė Vilius. - Keturiese, kaip seniau, pfu
Niekas ir nemanė pasilikti nakčiai. Jie klampojo per gilų sniegą ir girdėjo
neuždarytų durų virksėjimą. Lengviau atsiduso, kai tolumoje sumirksėjo traukinio žiburys, - ir kiekvienas paslapčia troško kuo daugiau
sniego ir vėtros. Kad užpustytų pėdas miške ir išblaškytų prisiminimus...
Papildomi skaitiniai:
Fuko švytuoklė
Leonidas Barleta. Gėlė
B. Breiteig. Stokholmas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Mauragis: Fatališka klaida
Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
V. Šmitas. Kaip mes kūrėme pasaulį
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
S. Geda. Gyvenimas kaip suvyta virvė
Marselis Prustas. Sodoma ir Gomora
H. Hesė. Stiklo karoliukų žaidimas
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Pasimetusios merginos memuarai
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
P. Adams. Senamadiška muzika
A. Tolstojus. Pirtyje
Literatūriniai skaitiniai
Poetinės vizijos
Vartiklis
